Milžinišką mūsiškių žaidimo kontrastą puikiai iliustruoja ir kai kurie skaičiai. Pirmoje mačo dalyje varžovus sutaršę lietuviai pelnė net 60 taškų, o antroje – tik 24!
Kas nutiko po ilgosios pertraukos? Tiksliau – per paskutines 12 minučių, nes trečiojo kėlinio pabaigoje mūsų komanda dar turėjo 26 taškų persvarą. Brazilai, niekaip negalėdami ištrūkti iš narvo, tarsi sužvėrėjo, ėmė žaisti su maksimalia energija ir agresija. Į tai lietuviai, deja, rimto atsakymo nerado – leidosi apstumdomi ir skriaudžiami. Senokai neteko matyti tokios pakrikusios Lietuvos ekipos.
Tuo metu mūsų krepšininkai ėmė per daug svaidyti tritaškių, kurie pradėjo nebekristi. Per du ketvirčius Jono Kazlausko auklėtiniai įsūdė net 6 iš 9 tolimų metimų, bet buvo naivu tikėtis, kad taip pasakiškai pataikys ir toliau.
Jau pervargęs buvo Mantas Kalnietis, kuris arė 36 minutes. Vaidas Kariniauskas, užtikrintai atrodęs per 4 aikštėje praleistas minutes, paskui kažkodėl nebepakilo nuo suolo. O galėjo. Mūsų pagrindinis įžaidėjas būtų gavęs bent dar kelias brangias poilsio minutes.
M. Kalnietis ketvirtajame kėlinyje ne kartą vėlavo gindamasis, kvapo, matyt, jam jau trūko ir puolant. Svarbiu momentu, kai brazilams jūra jau buvo iki kelių, Lietuvos komandoje neatsirado lyderio. Mūsų rinktinės stiprybė – komandinis žaidimas, bet šį kartą iš dalies tai virto silpnybe.
Tuo vedliu vakar netapo ir Jonas Valančiūnas, kuris vakar atrodė vangokas. Vis dėlto, manau, kad pagrindinis vidurio puolėjas buvo išnaudojamas nepakankamai. Arti krepšio, baudos aikštelėje ar ant „ūselio“, mūsų bokštas tikrai gavo per mažai kamuolių.
Po pertraukos šeimininkai iš esmės nustojo regzti derinius, kuriuos mūsiškiai nuodugniai išanalizavo ir griovė, o tiesiog atiduodavo kamuolį Leandro Barbosai. Daugiausia jis ir sukėlė uraganą aikštėje.
Arba jis efektyviai žaisdavo vienas prieš vieną arba po aukštaūgio užtvaros nerdavo po krepšiu – mūsų priekinės linijos žaidėjai L. Barbosą stabdyti vėlavo. O jeigu jam spėdavo užtverti kelią, brazilų gynėjas surasdavo po krepšiu laisvą komandos draugą.
Liūdnas vaizdas buvo po pertraukos, bet iki jos Lietuvos rinktinė tikriausiai sužaidė geriausios pirmus du kėlinius per visą savo istoriją. Idealiai sustyguota komandinė gynyba, monstriškas pataikymas, nuostabus kamuolio judėjimas.
Gal vis dėlto geriau laimėti pirmąsias rungtynes 6 taškų skirtimu, o ne 30-ies. Perfrazuojant J. Kazlauską – kad nepagalvotum, kad esi pats geriausias ir gražiausias.
