Šiandieną viešojoje erdvėje, kalbant apie politiką, kultūrą ar visuomeninį gyvenimą apskritai, neretai girdisi pašaipa patriotinių idėjų ir jas išpažįstančių bei propaguojančių žmonių atžvilgiu. Jau pats žodis „patriotas“ kartais sugretinamas su kažkuo tarsi neigiamu, tuo tarpu nacionalinės temos nuvertinamos, o kalbėti jomis atseit net nemadinga. Kadangi esame vienos valstybės atstovai, liežuvis pats savaime verčiasi paklausti – kodėl? Kodėl mūsų šalyje patriotiškos idėjos nuvertinamos, o patys jų nešėjai marginalizuojami?
Apie visa tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje pakalbėti susirinko partijos „Jaunoji Lietuva“ atstovas Edvardas KRIŠČIŪNAS, politologas Darius LAURINAVIČIUS, filosofas Krescencijus STOŠKUS bei Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ir žalgirietis Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kovo 11-oji, tautiškai nusiteikęs jaunimas, skanduodamas „Lietuva – lietuviams“, žygiuoja Vilniaus gatvėmis, apsuptas didžiausių policijos kordonų, kurie tarsi saugo mūsų tautiškai nusiteikusį jaunimą. Tarsi šis būtų tam tikra grėsmė. Kaip jūs vertinate tokius dalykus?
E.KRIŠČIŪNAS: Jeigu žiūrėtume istoriškai, lietuvių nutautinimas vyko jau sovietmečiu, kai lietuvių tauta buvo rusinama, rusų kalba buvo antroji valstybinė kalba. Tikrai gražus buvo Nepriklausomybės judėjimo pradžios laikas. Visi puikiai prisimename, kai tautiškumas taip gražiai buvo pakilęs į paviršių, kai visi tikėjome, kad tikrai sukursime lietuvišką tautinę valstybę, kad lietuvių kultūra atgaus savo teises. Vėliau, gal nuo 1994-ųjų, į Lietuvos visuomeninį ir kitokį gyvenimą įsiveržė kosmopolitizmas, remiamas tam tikrų įtakingų Vakarų jėgų, kurios nenori lietuviškos tautinės valstybės, naikina ir griauna pačią lietuvybę. Todėl bet kokia lietuviškumo, patriotizmo apraiška vertinama kaip blogybė. Dažniausiai mūsų idėjiniai priešininkai kosmopolitai iš patriotizmo padaro karikatūrą. Pvz., Donskis yra pasakęs, kad patriotizmas - tai tik rūtų darželio gerbimas. Labai lengva sukritikuoti, išniekinti. Ir dėl tų įtakingų jėgų, kurios yra užvaldžiusios ir žiniasklaidos priemones, į patriotus žiūrima kaip į nesveikus, nemodernius žmones. O iš tikrųjų patriotizmas - dvasinė vertybė, kuri padeda tautai išlikti, skatina tautą kultūriškai klestėti. Tie, kurie kovoja su patriotizmu, tą daro sąmoningai, gaudami tam tikrus pinigus, tuo faktiškai naikindami pačią tautą ir visuomenę. Prie to prisideda tokių neigiamų reiškinių kaip alkoholizmas ir kt. suklestėjimas. Lietuvių tauta nėra nevykusi. Nyksta tautinis solidarumas, nyksta gražiosios mūsų kultūrinės vertybės. Tada žmonės metasi į narkotikus ir kitur. Kalbu apie tai, kas jau yra tiek Amerikos, tiek Lietuvos mokslininkų psichologų įrodyta faktais. Tautiškumo nykimas ir Amerikoje, ir pačioje Lietuvoje sukelia neigiamas socialines pasekmes.
G.JAKAVONIS: Krescencijau, vienas iš jūsų kolegų iškėlė tokią mintį, kad Sąjūdis buvo tautinis atgimimas, mūsų tautinė revoliucija. Tas tautiškumas, kuris tuo metu ritosi per visą Europą, turėjo nacionalizmo atspalvį. Kadangi naciai Antrojo pasaulinio karo metais buvo įgiję tokį neigiamą bruožą, viskas, kas buvo kalbama apie nacionalinius dalykus, bendrame kontekste skambėdavo neigiamai. Ar sutiksite su ta nuomone?
K.STOŠKUS: Manau, ne vien naciai. Tas pats intensyvus nacionalinio charakterio pakilimas buvo beveik visame civilizuotame aktyviame pasaulyje. Tą epochą išgyveno ir italai, ir ispanai, ir japonai, Rytų kraštai. Ir jie labai gerai suvokė tą bendrą interesą. Lietuvoje buvo ryškus motyvas ir taip pat orientuota valdžia. Suprantama, visi tie kompleksai, kurie kilo tais metais, ir žmonės, kurie nukentėjo, daug prisidėjo prie to, kad nacionaliniai interesai nebūtų iškelti kaip svarbiausi, mat politinėje sferoje dažnai įgaudavo agresyvias formas. Įprastai socialiniai procesai visada vyksta priešprieša, nuo vieno kraštutinumo iki kito. Tada buvo labai suaktyvėjęs nacionalinio intereso gynimas, dabar yra štilis - kosmopolitizmas. Žiūrint technologiškai, jeigu nebūtų kitų motyvų, būtų galima laukti atsigavimo. Išskyrus vieną tendenciją, kurios negalima išleisti iš akiračio. Tai globalizacijos procesas. Globalizacijos procesas - ne tik mados, bet kartu ir civilizacijos išlikimo klausimas, kuris vienaip ar kitaip skatins įvairias tautų bendradarbiavimo formas. Žinoma, pakeliui į tą globalizaciją atsiranda daug konfliktų, trynimosi arba įsivaizduojama, kad globalizacija nevyksta. Kai kas labai piktai žiūri į šį procesą lyg į kieno sugalvotą dalyką. Nekokie istoriniai pokyčiai, jei reikės bendromis jėgomis ginti žemės rutulį. Kitas dalykas, ar, ginant tą bendrą interesą, nebus, kaip žalieji gražiai sako, užmirštas lokalumas. Tas nacionalinis... Žmogus, kuris gyvena savo krašte, yra atsakingas už tą vietą, kurioje jis gyvena.
G.JAKAVONIS: Dariau, kaip manote, ar iš viso galimas mažos valstybės nacionalizmas blogąja prasme, jeigu tai yra mūsų, kaip tautos, išlikimo garantija.
D.LAURINAVIČIUS: Kaip minėjo profesorius, socialiniai procesai vyksta nuo kraštutinumo iki kraštutinumo. Mes galime konstatuoti, kad Vakarų civilizacija patiria kosmopolitizmo įtaką, bet pastarojo meto tendencijos, bent jau žiūrint ir analizuojant pagal statistiką, rodo, kad pradeda vykti atvirkštiniai procesai. Artimiausias pavyzdys - Latvijos rinkimai į Seimą. Latvių tautinė partija gavo 8 vietas iš 100 Parlamente. To anksčiau nėra buvę per 20 metų. Kaip pasidomėjau, Vokietijoje Fridricho Eberto fondas, siejamas su Vokietijos socialdemokratų partija, neseniai atliko apklausą. Buvo apklausta 2400 respondentų nuo 14 iki 90 metų. Rezultatai - šokiruojantys. 30-34 proc. apklaustųjų teigė, kad visi užsieniečiai imigrantai iš esmės yra atvykę išnaudoti Vokietijos gerovės. 23,6 proc. prisipažino pasiilgę tokios partijos, kuri padarytų šalyje tvarką. Toliau dar gražiau: 13,2 proc. norėtų, kad šalyje būtų įvesta fiurerio pareigybė. Galime kalbėti skambiais terminais apie kraštutinius radikalus ir t.t., bet tokie yra fondo paskelbti rezultatai. Lietuvoje, manau, lietuviškas nacionalizmas turi tarsi dvi puses. Emocinis nacionalizmas - kai į tam tikras apraiškas reaguojama labai jautriai. Dažniausiai tai būna isteriški nuomonės pareiškimai, pvz., spaudoje. Kitas dalykas, kuris žymiai pragmatiškesnis ir į kurį reikėtų orientuotis, yra ekonominis nacionalizmas. Šalies ekonominių interesų užtikrinimas sukuria stiprią valstybę, pirmiausia atsparią bent jau daliai iš užsienio ateinančių įtakų. Mano galva, orientavimasis į rimtą dalyką būtų sveikintinas ir reikalingas bet kokiai šaliai, ypač tokiai mažai.
R.PAULAUSKAS: Kalbant apie tautą, visų pirma reikia kalbėti apie valstybę, nes tauta be valstybės tėra folkloras, daugiau nieko. Tai viena. Antra - iš kur apskritai kyla ir šių apklausų rezultatai, ir toks supriešinimas “patriotas" - “ne patriotas". Aš pats sau visą gyvenimą bandau atsakyti į klausimą, ar “savas" ir “svetimas" yra mano išsigalvoti dalykai, ar tai žmogui įdėta pačios gamtos, paties kūrėjo. Kad privalai turėti ribas, kur yra tavo, o kur - ne. Neturiu vienareikšmiško atsakymo. Bet kai žiūriu į gyvenimą, atrodo, kad žmogus, tauta ir kiekviena visuomenė turi tam tikrą savo ribą, nuo kurios prasideda jau ne “aš", o “mes". Ir iš to, mano supratimu, gimsta problemos dėl savo ir svetimo. Skaičiau genetikų, kurie net įrodinėja suradę žmogaus geną, atsakingą už šitą „savo“ ir „svetimo“ skyrimą, tyrimus. Deja, daugelis iš mūsų mano, kad jei šiandien man čia blogai, važiuoju ten, kur stalas labiau apkrautas. Jie mano, kad tai galima labai paprastai išspręsti. Mano supratimu, tai griauna visą šitą sociumo erdvę, nebelieka jokių paskatų sociumui veikti kaip kolektyvui. Jeigu individo teisės yra viršesnės už visuomenės teises, kam reikia stengtis dėl kažkokių bendrų pastangų rezultatų? Kokia prasmė? Vadinasi, yra tik ši diena, esu tik aš, bėgu per pasaulį ieškodamas, kur man skaniau ir sočiau pavalgyti. Nebelieka jokių paskatų dirbti su kolektyvu dėl savo vaikų ir anūkų. Jeigu yra tik individo teisės, kokia prasmė visuomeniškai gyventi?
E.KRIŠČIŪNAS: Kai mes kalbame apie kosmopolitizmą, lietuvių tautos interesų gynimą, įvardykime, kas tai yra kosmopolitinės jėgos ir kokie yra kosmopolitinų jėgų veikėjai Lietuvoje. Kitaip tai tarsi neaiškios mistinės jėgos, kurios veikia. Nieko panašaus. Labai konkretūs asmenys, labai konkretūs net ir laikraščiai, kurie vykdo lietuvių tautos nutautinimą. Šali ajų yra milžiniškos tarptautinės monopolijos, kurioms nacionalinių valstybių gyvavimas yra kliūtis jų pelnams, todėl stengiamasi jas nušluoti nuo paviršiaus. Europos Sąjunga - kas tai? Tai savotiškas Sovietų sąjungos analogas, kuris stengiasi naikinti nacionalines valstybes. Ir tie, kurie vadovauja Europos Sąjungos kūrimui, puikiai supranta, kad tautinę valstybę kuria stipri tautinė kultūra. Kiekviena tautiškai stipri tauta nori turėti ir savo nacionalinę valstybę. Tai yra būtinumas. Apie tai ir mūsų filosofai yra kalbėję. Tai štai, būtent norint, kad nebūtų tautinių valstybių, naikinama lietuviškoji ir kitokia kultūra. Vokiečių, lenkų... Nors formaliai tarsi kalbama, kad bus siekiama išlaikyti gimtąją kalbą ir panašūs dalykai. Iš kur pas mus atsiranda tokie veikėjai, kai kurie istorikai, kaip profesorius Bumblauskas, kuris tyčiojasi iš lietuvių praeities su Gudavičiumi. Nacionalinėje televizijoje laidos jam yra skirtos. Patriotiškai nusiteikusių istorikų neįsileidžiama į nacionalinę televiziją, bet įsileidžiami tokie veikėjai, kurie įrodinėja, kad lietuvių tauta yra kažkokia elgeta. Kokia peršasi išvada?
K.STOŠKUS: Gal kiek komplikuotesni reikalai yra. Man atrodo, nėra geriausias metodas laikyti, kad kaltininkai - kažkur kitur. Kad jie ten gundo, agituoja - yra tas procesas, sutinku su jumis. Kosmopolitizacija vyksta labai intensyviai. Tai susiję ir su buitiniais interesais, ir su ūkiniais. Man rūpi, kas mūsų tradicija buvo šiek tiek seniau. Tai paaiškina kad ir mūsų minėti vardai. Kad ir Antanas Maceina, kuris aptaria, kokia bėda su lietuviais. Jis aptarinėja tautinį charakterį. Atkreipia dėmesį į vieną esminę ypatybę. Tai lietuvių prisirišimas prie žemės. Atimk iš jo žemę - lietuvio nėra. Jis labai greitai kosmopolitizuojasi. Manau, kiekvienam kraštui labai svarbu rasti savo identifikacijos pagrindą. Mes tvirti kaip žemdirbiai. Kodėl mes neturime su kuo indentifikuotis? Dabar atsirado galimybė identifikuotis - krepšinis. Oi, koks azartas! Kas mums atsitiko, kad mums gėda būti pačiais savimi? Man atrodo, kad po atgimimo atsirado tiek gundymų. Tarybinėje sistemoje mes buvome prievartaujami. Žmogus spontaniškai priešinasi, kai jį prievarta verčia ką daryti. Net mažas vaikas, kai jį aprengti nori prieš jo valią ar batus nuauti, protestuoja, kelią galvą, sako - ko čia kišiesi, aš pats, nors pats nepajėgus to padaryti. O suaugęs žmogus daromas tokiu pastumdėliu, tai labai skaudu. Prievarta sukuria tam tikrą opoziciją. Dabar atėjo epocha, kai yra ne prievarta, o gundymai.
G.JAKAVONIS: Lazda ir saldainis.
K.STOŠKUS: Taip. Vadinkime duona, žaidimais ar lazda ir saldainiais. Tai yra kas nuginkluoja. Tam nebuvome pasiruošę ne tik mes, bet ir civilizuota Europa.
G.JAKAVONIS: Rolandai, užduodamas tau klausimą, bandysiu išprovokuoti. Kalbame apie tautinius ir tarptautinius dalykus, ekonominį savo šalies gynimą. Išvardinsiu kelias pavardes: Lukašenka Baltarusijoje, Čavesas Venesueloje, Kadafis Libijoje. Lyg ir įtakingi visuomenėje. Kalbu apie diktatorius, kurie pažeidinėja žmogaus teises, bet, kita vertus, negali sakyti, kad šie žmonės vienaip ar kitaip negina savo valstybių ekonomikos. Ar tie dalykai kaip nors susiję?
R.PAULAUSKAS: Važinėjame po Europą, matome, kaip ta senoji Europa, šimtmečiais kūrusi savo gerovę, mūsų akyse kinta. Aplinka šiandien visai kitokia, nei buvo prieš 30-40 metų. Aš jaučiausi svetimas Europoje, atvažiavęs iš Lietuvos, bet dar ne tiek, kaip dabar. Kai dabar nuvažiuoji į kokią Vieną, didžiuosius Italijos miestus, ten jau Europos nebėra. Jau daugelį metų savęs klausdavau, ar tuos procesus, kurie akivaizdžiai neigiamai veikia Europos tautų aplinką, kas nors mato, kontroliuoja. Ta pati Merkel, ar ji prieš 10 metų nežinojo, kuo baigsis nelimituotas imigrantų įsileidimas. Daugelis auditorijos jau žinojome prieš 10, prieš 15 ir prieš 20 metų. Aš neturiu atsakymo. Sakote, gundo. Visus gundo. Čia nėra lietuvio problema. Čia yra žmogaus europiečio problema, kuriam buvo įteigta, kad asmens laisvės, asmens teisės yra prioritetinės. Tada tautų teisių kaip ir nėra. Visuomenės teisių irgi nėra. Tada tą individą labai lengva sugundyti, nes jis nebeturi terpės, kuri jį saugotų. Jis nebeturi prisirišimo prie nieko. Belieka tik spalvoti gundantys popierėliai. Ar čia mūsų žmonių kvailumas, ar vis dėlto yra sąmoninga ir kreipianti veikla? Mes sakome - gundo. Tai reiškia, yra ir gundytojas. Tai tas gundytojas žino, ką daro, ar irgi veikia apgraibomis? Tarkime, aš stoju į transnacionalinių kompanijų pusę ir vartau trilijonus eurų arba dolerių. Man reikalinga maksimali erdvė šiems trilijonams suktis. Kuo didesni pinigai, tuo jiems reikia didesnės erdvės. Maksimalūs pinigai reikalauja maksimalios erdvės, viso Žemės rutulio. Kas man galėtų sutrukdyti tų mano pinigų judėjimą? Sienos. Nacionalinės valstybės. Nes pagal dabartinę tarptautinę teisę yra suvereniteto idėja. Tauta, turėdama savo žemės lopinėlį, ten istoriškai susiklosčiusi, turi teisę nustatyti įstatymus. Vadinasi, manęs, kaip transnacionalinės kompanijos atstovo, Lietuva, Belgija, kas tik norit, tas pats Hugo Čavesas gali neįsileisti. Legaliai, pagal tarptautinę teisę. Mano pinigams atsiranda kliūtis. Kad tos kliūties nebūtų, reikia sumažinti nacionalinių valstybių įtaką. Kaip ją galima sumažinti? Iškeliant asmens teises virš tautų teisių. Dabar pelnas laisvai keliauja per pasaulį. Kas nors nuvažiuoja į kokią nors valstybę, padaro ten savo biznelį ir išsiveža pelną. Anksčiau šito nebuvo, atsirado tik prieš 30-40 metų. Ir čia yra globalizmo esmė. Šiandien okupacijos sąvoka iš esmės nebeturi prasmės. Šiais laikais nėra jokio reikalo fiziškai valdyti teritoriją. Visa esmė, kas perka tavo prekes. Šiuo atžvilgiu Lietuva okupuota virš ausų.
G.JAKAVONIS: Pasinaudosiu gerbiamo Dariaus pasakyta užuomina. Problemas matome kiekvienas savo kampu. Kiekvienas savotiškai teisus. Ką daryti, kad mes savo valstybėje galėtume sakyti: aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis.
E.KRIŠČIŪNAS: Kaip tik ir laukiau šio klausimo. Reikia kalbėti apie kosmopolitizacijos, nutautinimo veikimą Lietuvoje. Esminis klausimas - ką daryti, kaip išsaugoti lietuvių tautą, savąją valstybę, kurios beveik jau nebėra. Nes ji iš tikrųjų yra okupuota. Visi sutiks. Manyčiau, yra vienas kelias, kuriuo turėtume eiti, - pradėkime patys nuo savęs, savo šeimos. Kokias tautines vertybes įdiegsime savo vaikams, taip iš tikrųjų ir bus. Kitas dalykas - nebijoti ir vaikus gimdyti. Pradėkime patys nuo savęs. Nuo šeimos tautinio auklėjimo. Kita vertus, mes turime neįkainojamą intelektualinį lobį, mūsų tautos mąstytojus: Maceiną, Šalkauskį, Girnių, mūsų tautos politinį genijų Krupavičių. Pasinaudokime neįkainojama jų patirtimi, bandykime perduoti šias vertybes kitoms jaunuomenėms. Čia susirinkę žmonės, kurie dalyvauja radijo ir televizijos laidose, - išaukštinkime praeities ir dabarties patriotus, patriotizmo svarbą. Nors per plauką, nors kiek mes apginsime savo tautą. Apgynę tautą, mes apginsime ir žmogaus egzistenciją. Tautai nykstant, nyksta ir tautiškumas. Mes giname pamatines žmogaus vertybes. Ketvirtas Dekalogo įsakymas įpareigoja rūpintis savo tėvyne.
K.STOŠKUS: Čia pasaulinė problema. Galime dalyvauti tame procese tik šiek tiek palengvindami sau ir padėdami kitiems kartu. Bet jeigu mes klapčiukai, bėgame paskui. Tai dabar sakydamas, negaliu įsivaizduoti, kaip tai padaryti Lietuvoje. Kas išdrįstų padaryti. Galimų veiksmų yra. Ir auklėjimas gali turėti reikšmės. Bet kai pasižiūri dabar mokinių nuostatas, 75 proc. nori išvažiuoti iš Lietuvos.
R.PAULAUSKAS: Įdomiausia, ir Anglijoje tas pats. Didžioji dalis anglų irgi nori išvažiuoti iš savo šalies. Jūs manote, kad anglui patinka, kas darosi Londone, su jo šalim. Danai, austrai... Haideris buvo puikus pavyzdys. Kaip su juo pasielgė. Nebėr šiandiena Haiderio.
G.JAKAVONIS: Ką visgi reikėtų daryti. Ar gali Lietuvos politinė sistema kažkiek būti savarankiška atstovaudama valstybės, žmonių interesams?
D.LAURINAVIČIUS: Realiau, manau, kaip minėjo kolega, pradėti nuo savęs ir nuo šeimos. Mes galime disponuoti savo galiomis kaip norime. Norime - kosmopolitinėmis, norime - tautinėmis. O dėl politinės sistemos - mes turime tokią, kokia ji susiformavusi, su daugeliu ydų, bet ir su daugeliu gerų dalykų. Tik kai ta politinė sistema pradės visavertiškai tarnauti šalies ekonominiams ir kultūriniams interesams, tada gali būti pasiektas esminis lūžis. Mes neišsiversime be užsienio investicijų, bet reikia sugebėti iš to pasiimti, kas yra įmanoma.
R.PAULAUSKAS: Kiek mitų sklando. Kad ir tos užsienio investicijos. Dvidešimt metų mes apie tai kalbame. Iš tikrųjų - jokių investicijų. Kokia nors įmonė priklausė vieniems šeimininkams, atvažiavo iš užsienio, perpirko akcijas, jie dabar šeimininkai. Šeimininko pasikeitimas nėra jokia investicija. Jei šeimininkas būdavo lietuvis, pelnas likdavo Lietuvoje, dabar tas pelnas išvažiuoja. Pavyzdžiui, telekomas. Pelnas tekdavo Lietuvos valstybei, dabar tenka Suomijos valstybei. Kokia čia investicija? Šeimininkas pasikeitė ir išveža pinigus iš mūsų. Tad vienas dalykas, kas yra vadinama investicija. Antras reiškinys, tai investijos į mūsų fondų biržą. Kai ateina grynai spekuliacinis kapitalas, štai tas neribotais kiekiais klaidžiojantis po pasaulį pinigas, jis ateina į mūsų fondų biržą, pradeda ten supirkinėti akcijas, iškelia kainas. Ir kai mūsų kvaileliai tas akcijas pradeda pirkti, jie tada pasitraukia, kainos krenta. Toks žaidimas vyksta. Ir jie tai vadina užsienio investicijomis. Tikrų užsienio investicijų, vadinamųjų plyno lauko, galima sakyti, Lietuvoje nėra ir niekada nebus. Dar norėčiau pasakyti vieną pastabą dėl krikščionybės, apie kurią čia buvo kalbėta. Paklauskime kataliko: ar tu pirma katalikas, ar lietuvis?
K.STOŠKUS: O tai trukdo vienas kitam?
R.PAULAUSKAS: Tam tikrais atvejais trukdo. Jeigu pirmiausia akcentuojamas žodis “katalikas", tai turi savų įpareigojimų. Ir krikščionybė yra globali sistema. Jeigu tu pirma lietuvis, prašom, po to būk budistas, katalikas, kas tik nori. Dar kartą grįžtu į pradžią. Toli gražu šiandien mūsų visuomenė nėra atsakiusi į klausimą, ko ji nori. Ar jai tautos teisės ir interesai yra svarbūs, ar ne. Jeigu svarbūs, tada tauta gyvena valstybėje kaip savo namuose. Tada šį visą kompleksą reikia saugoti. Aš jau prieš keletą metų esu suformulavęs tam tikrus kriterijus, strateginius uždavinius, mes net konferenciją rengėme Seime. Jie atrodo labai banalūs, pabandysiu nors pora žodžių pagrįsti juos. Pirmiausia - sustabdyti kiekybinį mūsų tautos mažėjimą. Nes jeigu mūsų tauta sumažės, nebelieka apie ką šnekėti. Mes išsivaikščiojanti tauta. Antras dalykas - išlaikyti šiandien Lietuvoje susidariusią proporciją, kur yra 80 proc. lietuvių ir maždaug 20 procentų įvardijančių save kitataučiais. Tai mums patogi situacija. Toks santykis nekenkia mūsų tautos ateičiai. Pas mus labai nesunkiai galima padidinti gyventojų skaičių. Bet jeigu ta proporcija susvyruos? Visų klausiu, kurie abejoja šiuo teiginiu. 20 ir 80 - dar mes gerai jaučiamės. 30 ir 70 dar gal irgi nieko. 40 ir 60, 50 ir 50, o 60 ir 40? Jūs tik tokiu rakursu pažiūrėkite ir suprasite, kiek svarbi ši proporcija. Kodėl Europoje kai kurie sukilo dabar? Todėl, kad tautų savigynos, savisaugos jausmas pabudo. Jie mato, kad savo šalyje nieko nebereikš, nebegalės spręsti už savo protėvius, už visą kultūrinį paveldą ir t.t. Antras dalykas, proporcija turi būti išlaikyta. Trečia, jau ne pirmą dešimtmetį kartoju šią frazę, - atkreipkite dėmesį, pirmą kartą Lietuvos istorijoje Klaipėda, Kaunas ir Vilnius yra administruojami mūsų pačių. Pažiūrėkite į istoriją, niekada taip nebuvo. Arba turėjome Vilnių, neturėjome Klaipėdos. Turėjome Klaipėdą, neturėjome Vilniaus. Ir atrodo, kad tai yra duota amžinai. Nieko panašaus. Geopolitiniai interesai, sienų kaita yra nuolatinis dalykas. Pažiūrėkite, vien per pastaruosius 20-30 metų kiek pasikeitė sienos Europoje. Kas važiuojate į Klaipėdos kraštą, jeigu atidžiai pasižiūrėsite, pamatysite, kas ten vyksta, kieno interesams ten atstovauja, beje, dalis lietuvių. Tas pats yra Vilniuje. Dėl to ši teritorija, kurioje tauta gyvena, yra saugotina. Tai yra trečias dalykas. Tauta, proporcija, teritorija. Šie dalykai neatsiejami, kaip višta ir kiaušinis. Ketvirtas dalykas, tai ekonomika, bazė, ant kurios visa šita turi laikytis. Jeigu mums svarbi mūsų valstybė, mūsų tauta, negalime taikyti tų pačių ekonominių taisyklių, kurias gali sau leisti, pavyzdžiui, Kinija. Nes vienas eilinis pasaulio milijardierius visą Lietuvą gali supirkti. Ir jau vien šito užtenka, kad reikia atsargiau žiūrėti į tai, ką mes privatizuojame, ką mes įsileidžiame.
Milda Juodakienė
