Dėl itin mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės per ateinančius 50 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų dalis visuomenėje sumažės nuo dabartinių 67 proc. iki 55 procentų. Vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis padidės dvigubai – iki 30 procentų. Šis blogėsiantis darbingų ir nedarbingų gyventojų santykis yra labai inertiška tendencija, kurią pakeisti nėra lengva, tačiau įmanoma. Kokia socialinė ir ekonominė politika gali sušvelninti, o gal net sustabdyti šią tendenciją?
Iki šiol didžiausio visuomenės dėmesio ir politinių diskusijų susilaukė emigracijos reiškinys. Tačiau būtent emigracijos trumpame ir vidutiniame laikotarpyje beveik neįmanoma paveikti – ES piliečiai yra laisvi ir patys gali nuspręsti, kurioje šalyje jie nori gyventi ir dirbti. Emigracija iš naujųjų narių valstybių atslūgsta savaime, kuomet atlyginimai, pajamos ir pragyvenimo lygis priartėja prie ES vidurkio.
Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės nuolat „senėjanti visuomenė“ jau dabar kelia iššūkius daugumai išsivysčiusių Europos valstybių. Ši problema sprendžiama dviem būdais – vėlinant pensinį amžių arba labiau atsiveriant imigracijai, kuri visuomenę papildo jauna darbo jėga. Pensinis amžius Lietuvoje jau pradėtas vėlinti ir 2026 metais tiek vyrams, tiek moterims jis sieks 65 metus. Tikėtina, kad ši kartelė ateityje turės kilti dar aukščiau, ypač jei Lietuvoje nesikeis požiūris į atvykėlius ir šalis nepradės aktyviai skatinti užsienio specialistų imigracijos į Lietuvą.
Galiausiai, neįveikus ksenofobijos arba neradus argumentų, galinčių įtikinti užsieniečius gyventi Lietuvoje (tokia rizika – labai reali), belieka kurti ateities potencialą šalies viduje, tai yra, skatinti gimstamumą. Tačiau įtikinti gyventojus auginti daugiau vaikų turbūt nėra lengviau nei pakeisti jų apsisprendimą gyventi ir dirbti užsienio valstybėje.
Pagal Europos Komisijos projekcijas, gimstamumo rodiklis, parodantis kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą užaugina viena moteris, Lietuvoje ateinantį penkiasdešimtį išliks dabartiniame lygyje – svyruos apie 1,6. Kitaip sakant, 10 moterų per savo gyvenimą pagimdys 16 vaikų. Tačiau tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Deja, toks gimstamumo rodiklis Lietuvoje paskutinį kartą buvo prieš 25 metus.
Gimstamumo skatinimo priemonių yra, ir jas parinkti yra lengviau suvokus šio neigiamo reiškinio priežastis. Kaip taisyklė, gimstamumas mažėja visose valstybėse, kopiančiose ekonominio išsivystymo laiptais, nes jose vis didesnė dalis gyventojų kraustosi iš kaimų į miestus. Vaikas kaime gyvenančioje ir žemės ūkio darbais užsiimančioje šeimoje yra privalumas – tai papildoma darbo jėga, o jo išlaikymas nebrangus. Mieste priešingai – kiekvienas papildomas vaikas yra susijęs ne tik su papildomomis išlaidomis, bet dažniausiai bent vieną iš tėvų metams ar ilgiau pašalina iš darbo rinkos.
Nerijus Mačiulis
