Koją kiša prorusiškumas
Nerijus Maliukevičius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, mokslo darbuotojas ir informacinių karų ekspertas
Ypač nustebino lietuvių požiūris į Lenkiją. Tokį ženklų visuomenės nusistatymą prieš lenkus reikėtų aptarinėti viešojoje erdvėje. Manau, kad Lietuvos politikai ir intelektualai tikrai turėtų susirūpinti šiuo rezultatu. Apklausos rezultatai, palyginti su 2006 m. rezultatais, skiriasi beveik penkis kartus! Tam įtakos, žinoma, turėjo laikotarpio pokytis, mat prieš septynerius metus kartu su lenkais dar buvome strateginės partnerystės euforijoje, bendradarbiavome stodami į ES ir NATO, pirmi ES kėlėme regionų lyderystės idėją. Tokius blogus apklausos rezultatus Lenkijos atžvilgiu lėmė pastaraisiais metais agresyviai tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos politikų eskaluojami klausimai švietimo srityje, dėl asmenvardžių rašymo ir dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių. Lietuviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad lenkų tautinei mažumai atstovaujančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis pastaruoju metu deklaruoja prorusiškas mintis, kurios juos ypač neramina dėl įvykių Ukrainoje. Dargi reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis Lenkijos vadovas Bronislavas Komorovskis, kitaip nei ankstesni šalies vadovai, tarpvalstybinius santykius su Rusija pasuko pragmatizmo keliu.
Naudinga V.Putinui
Mindaugas Kluonis, politologas
Požiūrio į Lenkiją kaitą pirmiausia lemia valstybės vadovų ir žiniasklaidos pozicija, kuria seka gyventojai. Tai atsiskleidžia ne tik požiūryje į Lenkiją, bet ir požiūryje į Baltarusiją. Neigiami Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimai Lenkijos atžvilgiu, jos palankesnis požiūris į A.Lukašenką greičiausiai prisidėjo prie nuomonės apie Baltarusiją gerėjimo ir nuomonės apie Lenkiją blogėjimo. Antras veiksnys, pabloginęs požiūrį į Lenkiją, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų ir nacionalistinių jėgų kurstomas konfliktas dėl vietovardžių ir pavardžių rašybos, kuris skatina
Lietuvos lenkų nepasitenkinimą Lietuvos politika ir leidžia konservatoriams tą nepasitenkinimą pateikti kaip grėsmę, taip kurstant konfliktą su Lietuvos lenkais ir renkantis balsus iš antilenkiškos politikos. Trečias veiksnys – LLRA ir jos lyderio V.Tomaševskio veikla, kuria palaikomas Lietuvos lenkų ir lietuvių konfliktas, siekiama išlaikyti įtampą. Pastaruoju metu matyti, kad V.Tomaševskis siekia skatinti panašų Lietuvos rusų nepasitenkinimą, taip apribodamas Rusų aljanso galimybes ateityje sudaryti politinę sąjungą su lietuviškomis politinėmis jėgomis. Ketvirtas veiksnys – Lenkijos parama V.Tomaševskio veiklai, spaudžiant Lietuvą priimti sprendimus ne per nuolatines derybas, bet reaguojant į LLRA organizuojamas akcijas, o tai sudaro prielaidas manyti, kad Lenkija kišasi į Lietuvos vidaus reikalus.
Penktas veiksnys – Lenkijos nenoras dalyvauti Lietuvos energetiniuose projektuose (delsimas dėl elektros jungties, nedalyvavimas diskusijose dėl atominės elektrinės statybos ir pan.), todėl Lietuvos gyventojams susidaro įspūdį, kad Lenkija nėra draugiška Lietuvai ir nesuinteresuota jos saugumo užtikrinimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lenkija ir Lietuva konkuruoja dėl lyderystės ES santykiuose su Baltarusija ir Ukraina. Visi šie veiksniai, transliuojami žiniasklaidos, formuoja neigiamą Lenkijos įvaizdį. Iš to daugiausia naudos turi konservatoriai, LLRA ir V.Putino Rusija, nes pirmieji du mobilizuoja savo rinkėjus, o Rusijai naudinga, kad tarp dviejų NATO narių vyrauja neigiamas vienos požiūris į kitą.
Parengė VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius
