Diskutuoti šia tema verčia faktas, kad mūsų dešinieji ne tik niekaip nenori prisiimti kaltės už dabartinę prezidento institucijos krizę ir jos “herojus”, bet dar ir kaltina kairiuosius… Antai konservatorių lyderis Andrius Kubilius kažkodėl teigia, kad visą atsakomybę turi prisiimti kairieji. Panašiai kalba ir Vytautas Landsbergis.
Ypač mane nustebino gerbiamas filosofas Leonidas Donskis, kuris teigė, kad socialdemokratai neva neprotestavo prieš R. Pakso ir liberaldemokratų naudojamą nacių simboliką. Priminsiu, kad vieninteliai socialdemokratai ir jų kandidatas į prezidentus Vytenis Andriukaitis būtent tai ir darė. Ar reikėjo šiuo atveju organizuoti tūkstantinius mitingus ir panašias akcijas, kitas klausimas. Giliai išanalizavo dabartinės situacijos priežastis ir šaknis paskutiniame LSDP Tarybos posėdyje Nepriklausomybės akto signataras profesorius Bronius Genzelis, tačiau nieko panašaus, išskyrus ritualinius R. Pakso pasmerkimus, neteko girdėti iš dešinės…
Ir tai nėra sunku paaiškinti. Juk būtent Konservatorių partija dar 1996 metais pradėjo naudoti rinkimuose vadinamąsias “juodąsias technologijas”. Į visus LDDP susitikimus su rinkėjais buvo siunčiami vadinamieji “megztųjų berečių” būriai, kurie tiesiog trukdydavo ar net neleisdavo bendrauti, atvirai diskutuoti. Būtent nuo tada, o gal dar ir anksčiau, agresyvus, kaltinantis ir skaldantis visuomenę politikos stilius konservatorių dėka tapo Lietuvos politikos realybe, vėliau ir valdymo stiliumi - “žiaurios akcijos” ir pan. Buvo platinami įvairiausi gandai, esą visi kairieji yra “vagys”, išvogė turtą, indėlius ir pan. Kalbėti apie kokius nors faktus, racionaliai diskutuoti buvo neįmanoma, “argumentais” tapo melas, riksmai, smerkimai ir pan. Tokia politinė atmosfera virto gera dirva ir įvairaus plauko radikalams. Kitaip sakant, “juodųjų technologijų” pradžiamokslį tuomet konservatorius R. Paksas gavo būtent šioje partijoje. Kaip ir pradėjo ten svaiginančią karjerą. Šio fakto niekaip nepateisina jo narystė kompartijoje iki nepriklausomybės, kuo mėgina argumentuoti V. Landsbergis, nes buvusių komunistų konservatorių ir, beje, liberalų partijoje ir net tarp šių partijų lyderių pakankamai daug. Įdomesnis klausimas šiuo atveju, kodėl jie taip gerai pritapo prie “antikomunistinės” konservatorių partijos?
Nepaisant visų tuomet jo valdomos Vilniaus savivaldybės problemų ir ypač skolų, kurios lig šiol slegia sostinę, R. Paksas buvo pasiūlytas premjeru. Vėliau, atsistatydinusį visiems žinomomis aplinkybėmis, jį iškėstomis rankomis priėmė liberalai, kuriuos, teisybės dėlei reikia pripažinti, R. Paksas ištraukė į politines aukštumas. Kitaip sakant, dvi pagrindinės mūsų dešiniosios partijos, leidusios dabartiniam prezidentui padaryti politinę karjerą, turi neabejotinų sąskaitų su juo, o gal dar ir tiesiogine prasme, apie ką liudija konfliktas su Artūru Zuoku, tačiau visomis išgalėmis mėgina problemą permesti į kairę.
Visa ši istorija atspindi gilią dešiniųjų krizę, kurios svarbiausia priežastis - nesugebėjimas išlaikyti išmėginimų valdžia, pripažinti savo klaidas, o konkreti išraiška - susiskaldymas. Tuo jokiu būdu nesidžiaugiu. Tiesiog manau, kad mūsų dešinieji, nesuvokę savo kaltės už populizmą, “juodųjų technologijų” įvedimą į mūsų politinį gyvenimą ir toliau ties kelius į politiką kaskart vis naujiems dešiniojo radikalizmo modeliams.
Filosofo L. Donskio iškeltas klausimas yra svarbus tuo, kad nacių simbolikos naudojimas šalyje ypatingos reakcijos nesukėlė, tačiau ir tarp dešiniųjų partijų, kurios dažnai mėgsta organizuoti mitingus gerokai mažiau svarbiais ir net nevertybiniais klausimais. Ta simbolika nesutrukdė Teisingumo ministerijai liberaldemokratų partiją užregistruoti. Šių eilučių autoriui ne sykį, kaip Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui, teko dėl to aiškintis šalyje reziduojantiems ambasadoriams… Tačiau vis tik ne kairieji, o būtent konservatoriai ir liberalcentristai dėl to pirmiausia turėtų susirūpinti, nes iš šių partijų kilo minėtos problemos. Pagaliau tai prieštarauja liberalios demokratijos principams, kuriuos šios partijos yra įsipareigojusios ginti.
Tame pačiame savaitraštyje “The Baltic Times” L. Donskis teigia, kad socialdemokratai žaidė dvigubus žaidimus, neva remdami prezidento rinkimuose prezidentą Valdą Adamkų. Arba, kitaip sakant, leido suprasti, kad R. Pakso pergalė socialdemokratams būtų tinkamesnė. Tai vėlgi netiesa, nes būtent gausus dešiniųjų kandidatų būrys visų pirma sutrukdė pirmajame ture tuos rinkimus V. Adamkui laimėti. O parama gali būti sėkminga tik abiem pusėms glaudžiai bendradarbiaujant, ko iš tiesų nebuvo, tačiau ne dėl socialdemokratų kaltės.
Beje, šis skandalas būtent kairiesiems yra mažiausiai naudingas, jei jis yra naudingas Lietuvoje kam nors apskritai. Galbūt išskyrus Viktorą Uspaskichą ir panašaus tipo populistus. Taip pat, tenka sutikti su profesoriumi B.Genzeliu, mūsų sėkmingos integracijos į ES ir NATO priešininkams. Vis dėlto ir dešiniajai opozicijai objektyviai pasitarnauja taip pat, nes trukdo valdančiajai koalicijai kalbėti apie nuveiktus darbus ir pasiekimus, kurių yra nemažai. O taip pat, ką pastebime pastaruoju metu, ir mėginti permesti savo vidaus problemas bei kaltę kitiems.
“Omni Laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
