Vidudienis Kirtimuose primena Klondaiką aukso karštligės metu – susigrūdę automobiliai, skubantys praeiviai, plazdančios įmonių vėliavos ir, dažniausiai, jokių gatvių pavadinimų, tik nuorodos, už kiek metrų gali rasti vieną ar kitą sandėlį, žinoma, jeigu sugebėsi prie jų privažiuoti nesutraiškytas sunkvežimio.
Pagal dinamiką ir verslo energiją, kuria kunkuliuoja šis rajonas, galėtum manyti, kad Kirtimai, esantys netoli nuo miesto centro, kur pigesnė žemė, siūlo geras įmonių vidaus biurų (angl. „back office“) plėtros perspektyvas. Tačiau šis įspūdis apgaulingas.
Verslininkų dėmesio Kirtimams netrūksta. Pasak Naujininkų seniūno Benedikto Citovič (Kirtimai priklauso Naujininkų seniūnijai), iš 1 500 seniūnijos teritorijoje įsikūrusių įmonių, net 1 000 susispietė Kirtimuose. Verslas čia klesti, po trupučiuką gerėja infrastruktūra. B. Citovič tikisi, kad rajonas gražės, čia įsikurs ir kurio nors komercinio banko skyrius.
Tačiau plakatą „Ir Naujininkuose galima gyventi!” klijuoti dar per anksti. Rajono prieigas (Eišiškių plentą) suremontavusi Vilniaus savivaldybė šiuo metu nemato perspektyvų miesto plėtrai į Kirtimų pusę, ir čia deda tašką. Municipaliniame biudžete nėra numatyta lėšų vietos infrastruktūrai tvarkyti. Naujos gatvės čia ne tiesiamos, o tik lopomos, mat gatvių remontui pinigai skiriami iš kitos biudžeto eilutės.
Pasak Vilniaus savivaldybės Eismo organizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto Tomo Kamaičio, bent vieną šviesoforą Kirtimuose, -- padidinto avaringumo sankryžoje tarp Metalo ir Geologų gatvių -- būtinai reikėtų įrengti. Šioje keturšalėje sankryžoje pagrindine gatve per valandą pravažiuoja per 600, o šalutine – 150 transporto priemonių. Tą pačią valandą šias gatves kerta dar ir apie 150 pėsčiųjų. Nenuostabu, kad tokiose sankryžoje per metus statistiškai nutinka trys auto įvykiai.
Tačiau Metalo ir Geologų gatvių sankryžoje įrengti šviesoforą kainuoja apie 150,000 Lt, o savivaldybės biudžete tam lėšų taip pat nėra skirta. „Ieškojome pagalbos aplinkui įsikūrusiose įmonėse, bet supratimo neradome“, -- sako p. Kamaitis.
Paprastais žodžiais tariant, Kirtimuose įsikūręs verslas infrastruktūros plėtros kaštus turi pasidalyti su municipalitetu, bent taip galvoja savivaldybė, plačiai taikanti principą finansuoti tik pusę infrastruktūrinės plėtros projektų. Tvirtinant teritorijų detaliuosius planus, ji paprastai nekilnojamojo turto plėtotojams numato papildomų sąlygų, pvz. 50-ies proc. investiciją į vietos infrastruktūrą kaip kompensaciją už verslo galimybę.
Kirtimuose įsikūrę verslininkai tuo tarpu bando „susimesti“. Pinigų puodo, kuriame būtų ieškoma šlamančiųjų minimaliam pavojingiausių ruožų remontui – 400,000 Lt. Šiuo metu puode – 100,000 Lt.
Kai pinigai bus surinkti ir išleisti, infrastruktūros kaštus verslas perkels į savo paslaugų ir prekių kainas, už kurias vėliau sumokės vartotojai. Be abejo, taip jie bus apmokestinami du kartus – jau sumokėję mokesčius valstybei, kuri finansuoja savivaldybės biudžeto liūto dalį, jie antrąsyk mokės nematomą infrastruktūros mokestį, pirkdami brangesnes, nei įprasta, prekes.
Tačiau kol pinigai gatvėms ir šviesoforams vis dar renkami, pasidairykime po Kirtimus, bandydami suprasti, ar toks jau skalsus šis kąsnis nekilnojamojo turto plėtotojų gomuriui.
Kirtimams priklauso ir čigonų taboro teritorija, apimanti 7-8 ha, kurį karts nuo karto kylančių vajų metu baudžiamasi iškelti. Tačiau iškėlimo procedūra pernelyg politiškai sudėtinga. Tai bene viena iš pagrindinių priežasčių, atbaidančių verslininkus čia vystyti gyvenamąją statybą, kurią leidžia Bendrojo plano reglamento nuostatos. O kur vystoma gyvenamoji statyba, ten iš paskos slenka ir valdininkų rūpestis, kartais prapliupdamas ir aukso lietumi.
Dar vienas, plika akimi nematomas argumentas, atbaidantis nuo minties žemę įsigyti Kirtimuose – nekilnojamojo turto objektus čia dar nuo sovietmečio laikų valdo didelės savininkų grupės, su kuriomis investuotojams susitarti kebloka.
Nekilnojamojo turto „kolūkius“ galėtų nupirkti tik ypač didelis investuotojas, pasiryžęs už šį rajoną pakloti aštuontženkles sumas, tačiau tokiam investuotojui prisivilioti Kirtimai neturi realių galimybių – parkų, tylos ir tos pačios infrastruktūros – ne tik automobiliais neužkimštų gatvių, bet ir sutvarkytų nuotekų bei vandentiekio sistemų.
Todėl bent artimiausią dešimtį metų Kirtimai turėtų likti „laukinių vakarų“ rajonu blogąja to žodžio prasme. Šis Vilniaus rajonas tiesiog per daug nuskriaustas – jo veidą žaloja pramonė, oro uostas, geležinkelis ir administracinės meilės stoka.
Todėl strateginis investuotojas čia galėtų būti nebent valstybė, sąmoningai siekianti sutvarkyti šį nepatrauklų rajoną. Tačiau tokių strateginių planų kol kas nepradėta rengti, todėl važiuodami į Kirtimus, nepamirškite šalmo.
Matas Macijauskas yra bendrovė „Eika“ analitikas
