Į šią mūsų nerimtąją saviraiškos pusę šių laikų gydytojai žiūri labai rimtai. Medikų pasaulyje visuotinai pripažinta, kad juokas padeda kovoti su ligomis ir stiprina sveikatą. JAV vaikų ligoninėse, žinomose savo niūria aplinka ir interjerais, vis madingiau tampa samdytis klounus, belinksminančius pacientus, juoko gydomųjų savybių tema rengiami seminarai, netgi leidžiamas periodinis žurnalas „Journal of Nursing Jocularity“.
Juokas – sveikatos pagrindas
Iš dar vaikystėje sužinamų tiesų yra ne vien tai, kad cigaretė sutrumpina gyvenimą 15-a minučių, taip pat žinoma, kad kiekvienas juoko priepuolis pailgina tą patį gyvenimą taip pat 15-a minučių. Juokas gamina organizme vitaminą C. 10 sekundžių skanaus juoko iš pilvo gali pakelti širdies plakimą iki lygio, pasiekiamo po 10 minučių irklavimo.
Bet ar gali juokas išgydyti fizinę ligą? Tyrimais nustatyta, kad po 10 minučių trunkanti juokinga komedija užtikrina jos žiūrovui 2 valandas ramaus ir kieto miego. Besijuokiančiųjų žmonių kraujyje suaktyvėja baltieji kūneliai, atsakingi už ląstelių su infekciniais virusais atpažinimą. Linksmi žmonės yra sveikesni, nes, kaip žinia, fizinę būklę apsprendžia ir sąmonės būsena.
Juokas atpalaiduoja organizmą ir yra svarbus ginklas kovoje su stresu – juokas lėtina širdies plakimą ir mažina kraujo spaudimą. Besijuokiančio žmogaus krūtinės ir pečių raumenys sustraukia, ir tai slopina įtampą, susidariusią tose kūno vietose. Ir svarbiausia – juokas mažina žmogaus pyktį – pagrindinę sąlygą širdies smūgiui gauti. Jau S.Freudas teigė, kad aplinkybes atitinkantis juokas gali sumažinti galimybes konfliktui kilti.
Bet kuriuo atveju juokas stiprina mūsų organizmo imunitetinę sistemą. Amerikiečių mokslininkai išsiaiškino, kad juokas sumažina streso hormono – kortizolio kiekį ir padidina kovojančių su infekcijomis limfocitų kiekį kraujyje. Kiti tyrimai parodė, kad komedijų žiūrovų seilėse pagausėja imunoglobino – pagrindinės medžiagos, kovojančios su persišaldymo ir kosulio bakterijomis.
Juokas ir visuomenė
Humoro jausmas turi ir svarbią psichologinę savybę – amerikiečių mokslininkų teigimu, sugebėjimas pasišaipyti iš savo problemų sukuria ir galios jausmą, kuris skatina pozityvią viltį. Tol kol mes dar sugebame juoktis ar kikenti, mažiau pasiduodame depresijai ar nevilčiai.
Mūsų visuomenė praranda juoko dovaną. 1930 metais Prancūzijos laikraščio „Le Matin“ tyrimų duomenimis, prancūzai vidutiniškai kasdien juokdavosi 19-a minučių. 1980 metais to paties laikraščio tyrimų duomenimis, šis kasdieninis juoko laiko tarpas sutrumpėjo iki 6 minučių. 80 procentų apklaustųjų prancūzų pareiškė norą juoktis dažniau. Mokslininkai teigia, kad vaikai vidutiniškai juokiasi 400 kartų per dieną, tačiau pasiekus 30 metų ribą, šis skaičius sumažėja iki penkiolikos. Kažkurioje augimo proceso dalyje mes prarandame 385 progas pasijuokti...
Gydomųjų juoko savybių atradimas nėra naujas dalykas pasaulio medicinos istorijoje. Dar apie 1300 metus prancūzų gydytojas Henri de Mandeville stengėsi, kad jo ligoniai nuolat būtų linksminami savo artimųjų ar giminių. Tačiau toks receptas tiems laikams buvo ypač neįprastas – viduramžių dvasininkija, daranti įtaką visiems gyvenimo aspektams, buvo nusistačiusi prieš garsų juoką apskritai. Pagrindo tokiai nuostatai davė Biblijos tyrinėtojų teiginys, kad Jėzus Kristus niekada nesijuokė, taip patvirtinant senovės graikų filosofo Platono mintis apie tai, kad juoko priežastis – noras pasityčioti iš likimo nuskriaustų ir mažiau gyvenime pasiekusių žmonių. Net iki XVIII amžiaus pabaigos Anglijos salonuose buvo vyravo nerašyta taisyklė, kad garsus juokas yra žmogaus ribotumo požymis.
Socialinė juoko reikšmė
Be abejo, egzistuoja ir tamsioji humoro pusė – ne visas žmonių juokas yra gyvybę pailginanti ar stresą mažinanti savybė. Būnant kompanijos autsaideriu – aplinkinių pašaipos objektu – kitų juokas gali būti labai nemalonus dalykas.
Absoliuti žmonių dauguma yra visuomeniški individai, kuriems svarbu aplinkinių dėmesys ir pagarba. Augdami mes išsiugdome kompleksinius savo elgesio įgūdžius, kurie padeda mums išgyventi kitų žmonių grupėse.Ne paslaptis, kad juokas atsiranda tose grupėse, kurios nariai gerai sutaria ir laisviau jaučiasi. Kuo daugiau juoko kompanijose – tuo daugiau vienybės. Noras būti grupės lygiateisiu nariu, užuot buvus atstumtuoju autsaideriu paaiškina ypač paaugliams būdingą visuotinį kikenimą, nors ne visi grupės nariai supranta, iš ko juokiamasi. Ir jeigu jūs atsidursite tokioje situacijoje, kai žmonės juokiasi iš jūsų, vienintelis būdas juos sustabdyti yra priversti juos juoktis kartu su jumis.
Tačiau mes juokiamės ne tik jausdami būtinybę neišsiskirti iš kompanijos – ypatingas juokas kyla ir tada, kai jaučiamės nepatogiai ar sutrikę. To priežastis yra tai, kad jaučiamės bendraudami su kažkuo pranašesniu už save.
Juokas yra užkrečiamas. Negana to, kad kartais juokinga vien stebėti besijuokiantį žmogų, – 1962 metais Tanganikoje (dabar – Tanzanija) kilo lig šiol moksliškai nepaaiškinta juoko epidemija. Ji prasidėjo nuo to, kad dvi vienos klasės mokinės pradėjo juoktis, juoku užsikrėtė visa klasė, vėliau prie mokinių prisijungė jų mokytojai ir motinos, atėjusios pasiimti vaikų. Jie savo ruožtu užkrėtė juoku savo vyrus, kurie besijuokdami paskleidė juoko bacilą aplinkiniams kaimams. Šis masinis juoko priepuolis tęsėsi dvi savaites, ir buvo užvaldęs virš tūkstančio žmonių.
Dar visai neseniai buvo manoma, kad moterys, skirtingai nuo vyrų, labai retai arba išvis neturi humoro jausmo. Juoba kad absoliuti dauguma pasaulio komediantų – vyrai. Amerikiečių psichologų teigimu, moteris juokina daug mažiau dalykų negu vyrus. Tačiau ar tame iš tikrųjų yra skirtumas? Apklaustųjų moterų teigimu, juoką jų vyrams ar partneriams dažniausiai sukelia banalūs įvykiai. Ir iš esmės moterų požiūrį į juoką su savo partneriu visiškai atitinka nuostata vyrams dėl gėrimų susipažinus: „Jums patiems nebūtina gerti, jūs tik nupirkite mums gėrimus“.
Juokas – išimtinai žmogiška savybė. Pavyzdžiui, gyvuliai taip pat jaučia stresą, gali būti liūdni ar blogos nuotaikos. Bet jie niekada nesijuokia... Kodėl?
Juokas yra nepaprastas tuo, kad tai yra ir refleksas, ir kartu tik žmogui būdingas psichologinis aktas, kuriame dalyvauja ir mūsų pasąmonė, ir kūnas. Kaip refleksas jis gali suveikti tada, kai yra veikiamos jautrios kūno dalys – pvz., kutenami kojų padai. Tokį pat juoką gali sukelti ir paprastas vaizdas, kai cirko manieže klounui nukrenta kelnės.
Juokas pradeda vystytis kaip primityvi reakcija – nuo kūdikio šypsenos. Manoma, kad pirmosios kūdikių šypsenos yra nevaldomų veido raumenų judesiai. Tačiau, nors pirmoji jūsų vaiko šypsena yra atsitiktinė, bet jausdamas nuolatinį tėvų džiaugsmą dėl šypsenos, vaikas išmoksta ją kartoti.
Juoko anatomija
Kaip juokas veikia:
SMEGENIS – Pagausėja raminančių ir nuskausminančių medžiagų – endorfinų – išskyrimas į organizmą.
LIEMENĮ – Spazminiai judesiai supurto šonkaulius ir apie juos esančias raumenų grupes (iš čia pasakymas kvatojosi už šonų susiėmę). Intensyviau dirbantys plaučiai išstumia didelius oro kiekius 90 kilometrų per valandą greičiu.
KOJAS – Raumenys atsipalaiduoja, kartais priversdami kelius sulinkti.
AKIS – Jos prašviesėja, regėjimas tampa aštresnis dėl akyse pagausėjusių ašarų – tai ašarų atsiradimo refleksas, kurį sąlygoja šypsena.
VEIDĄ – Raumenys susitraukia, šnervės išsiplečia.
PĖDAS – Kojų pirštų galiukai kruta, spartindami kraujo apytaką kojose.
