Vis garsiau viešojoje erdvėje imama kalbėti apie tai, kad Lietuvos jaunimui nerūpi šalies ateitis, nes diduma jaunuolių nesidomi politika. Ilgą laiką ir aš uždavinėjau sau tą patį klausimą: kodėl mano bendraamžiams politika yra tokia neįdomi? Vis dėlto, pažiūrėjęs penkių populiariausių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos socialdemokratų – debatus per „Lietuvos ryto“ televiziją, manau, radau atsakymą: o ką gi naujo jie ten pamatys?
Atrodytų, kad penkių neva, pasak apklausų, pirmaujančių partijų atstovai turėtų būti solidūs, mandagūs, politiškai korektiški. Vis dėlto realybė yra kur kas niūresnė: partijos turi savo programas, savo Lietuvos vizijas, jos skiriasi, tačiau susidaro įspūdis, kad kai kurių partijų atstovams kur kas maloniau yra kabintis į gerklę kitų partijų vedliams nei galvoti, kaip tas vizijas pristatyti.
Akivaizdu, kad Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskich niekas nepaaiškino, kaip vyksta debatai. Nesulaukęs teisės kalbėti, darbietis dažniausiai tiesiog ima šaukti iš savo tribūnos, laidydamas kandžias replikas į kitų kolegų daržus, versdamas laidos vedėją gūžčioti pečiais. V. Uspaskich teigia, kad Darbo partija žino, kaip išvesti lietuvius iš visų negandų – reikia „tik“ padidinti minimalų atlyginimą iki 1509 litų per mėnesį ir sumažinti, o tiksliau – išvis panaikinti, nedarbą. V. Uspaskich pažadėjo, kad Darbo partijai laimėjus rinkimus po dvejų metų apie sąvoką „nedarbas“ galėsime visai pamiršti, nes bus sukurta kur kas daugiau darbo vietų. Niekam neaišku, iš kur bus paimta lėšų partijos tikslams įgyvendinti, tačiau darbiečiai tvirtina, kad žino, kaip reikia susitvarkyti su problemomis. Jeigu per dvejus metus to pasiekti vis dėlto nepavyktų, partijos lyderis teigia atsisakysiantis tiek mandato, tiek savo posto partijoje. Greta šių sparnuotų frazių, derėtų paminėti ir dar vieną: anot darbiečių lyderio, šiandien Lietuvai negresia joks pavojus iš Rusijos pusės. Rusija turi pakankamai teritorijos ir iš Lietuvos jai nieko nereikia. Verta paminėti ir ganėtinai keistą V. Uspaskich maniją lyginti Lietuvą su Didžiąja Britanija ir Vokietija – trečią gyvavimo dešimtį skaičiuojančią valstybę su ilgą laiką pasaulio valstybių elite esančiomis šalimis. Nesakau, kad nereikia lygiuotis į šias valstybes, tačiau nevalia pervertinti Lietuvos galimybių.
Socialdemokratai, atrodo, ne tiek stengiasi laimėti rinkimus, kiek trokšta, kad jų nelaimėtų konservatoriai. Kiekvienoje debatų laidoje atsiranda koks nors partijos atstovas, kuriam svarbiausia – kaip įmanoma daugiau kartų įgelti Andriui Kubiliui. Pirmoje laidoje šios garbės ėmėsi Vilija Blinkevičiūtė, vėliau ją perėmė Birutė Vėsaitė ar pats socialdemokratų vedlys Algirdas Butkevičius. Tiesa, pastarasis dažniau nei jo kolegos kalbėjo apie tai, kas, jo manymu, naudinga Lietuvai, tačiau po beveik kiekvieno A. Kubiliaus pasisakymo A. Butkevičiaus veidą papuošdavo ironiška šypsenėlė, beveik viską pasakanti dar geriau nei kokie nors jo žodžiai. Socialdemokratai labai pamėgo kalbėti apie skaičius: praktiškai kiekvienoje laidoje valdantiesiems primenama, kad kai paskutinį kartą socialdemokratai buvo valdžioje, Lietuvos padėtis buvo nepalyginamai geresnė. Kaip ir Darbo partija, taip ir socialdemokratai nejaučia jokios grėsmės iš Rusijos, tik pabrėžia, kad reikėtų daugiau diplomatinio dviejų valstybių bendravimo. Juozas Bernatonis teigia, kad norėtų „perkrauti“ santykius su Rusija, o Lietuva turėtų geranoriškiau žiūrėti į savo kaimynę.
Į J. Bernatonio mintis jau ne debatų metu atsakė profesorius Vytautas Landsbergis, teigdamas, kad nieko panašaus Lietuvai nereikia, nes Lietuva dar niekada nebuvo tokia veiksminga Europos Sąjungos narė. Konservatorių patriarchas partijos tarybos posėdyje kalbėjo: „Kažkokie perkrovimai, užmirškime tuos perkrovimus. Jeigu mūsų oponentai kalba, kad reikia kažkur kažką perkrauti santykiuose su Rusija, tai tegul pasako, į kieno vežimą reikia perkrauti. Tikslas tai suprantamas – pakeisti kryptį, pasirinktą politinę kryptį. Kryptis yra į Vakarų demokratijas ir į orumą, savarankiškumą. Tai mūsų oponentai, kurie ragina tai pakeisti, galbūt mano, kad nueis keliais į Maskvą ir mes gausime dovanėlių, o prieš Vakarus reikia spjaudyti – į blogąją Europos Sąjungą, į baisiąją Ameriką.“
Konservatoriai, savo ruožtu, turi skydą nuo beveik visų opozicinių partijų atakų – krizę ir socialdemokratų išnaudotus finansinius rezervus. Nors abi priežastys yra labai rimtos, net ir sugebėję pažaboti krizę, valdantieji pridarė daug klaidų, kurių bent jau tiesioginiame eteryje nelabai nori pripažinti. Be to, atrodo, kad opozicinės partijos A. Kubiliaus argumentus praleidžia pro ausis, nesureikšmindamos jų svarbumo. Panašiai gali pasirodyti ir paprastam jaunuoliui – ne visi pajautė, kas yra toji krizė, mat gyveno iš tėvų kišenės. Tad girdėti tą patį per tą patį tikrai nusibosta. Tiesa, premjeras, atrodo, su malonumu ginčijasi ideologiniais klausimais su A. Butkevičiumi, nevengdamas įgelti socialdemokratams, tačiau visada sulaukia savo galimybės, nepuola pirmas. Vis dėlto derėtų pagirti A. Kubilių už nuoseklumą, kurio jis laikosi savo kalbose. Belieka tikėtis, kad jei konservatoriai laimės rinkimus, nuoseklumo dabartinis premjeras neužmirš. Bene solidžiausiai konservatoriai atrodė laidoje apie užsienio politiką, beveik visi jų argumentai atrodė svarūs ir logiški. Atsakydamas į klausimą apie santykius su Rusija, premjeras nevyniojo žodžių į vatą: „gerų santykių nebus tol, kol Lietuva bus energetiškai priklausoma nuo Maskvos“.
Rolandas Paksas, regis, nesuka galvos, kaip sužavėti rinkėjus. Užuot pateikęs konkrečius atsakymus į klausimus, R. Paksas pasirenka metaforas, visiškai nesusijusias su užduotais klausimais. Paklaustas, ar sėkmingai susiklosčius aplinkybėms jo partija gali pasiekti, kad įmokos „Sodrai“ mažėtų, o pensijos didėtų, politikas atsakė, kad „tai sudėtinga“, o paskui beveik minutę šnekėjo apie dantų pastos tūbelę ir socialinės politikos ašis. Tiesa, trečioje laidoje R. Paksą pakeitė Valentinas Mazuronis, kuris savo partijai atstovavo kur kas geriau: kalbėjo aiškiau ir konkrečiau, buvo agresyvesnis ir laidė akmenis į kitų partijų daržus.
Bene didžiausią įspūdį man paliko Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis. Jauniausias iš visų penkių partijų lyderių, E. Masiulis beveik visada kalbėdavo konkrečiai ir aiškiai, nesimėtydavo populistinėmis frazėmis ir netgi nebijojo būti nepopuliarus. Kol kitos partijos kalbėjo, kad reikia rūpintis socialiai remtinais piliečiais ir didinti pensijas, vienintelis E. Masiulis teigė, kad tai nebūtų protingas žingsnis. Nesiimu spręsti, ar tai yra teisinga pozicija, ar ne, tačiau pagyrų už drąsą šis politikas nusipelno. Nors jo kolegos studijoje dažnai pasirodydavo silpnai, E. Masiulis sudarė demokratinių vertybių puoselėtojo įspūdį.
Apibendrinant: pirmiau paviršutiniškai aprašiau savo nuomonę, kurią susidariau stebėdamas kiekvieną „Lyderių forumo“ laidą. Visgi tai visiškai neatspindi to, kas iš tiesų vyksta studijoje: kiekviena laida pradedama pakankamai gražiai, vedėjas Edmundas Jakilaitis pristato partijų lyderius, tos laidos temą, užduoda pirmus klausimus, o tada... prasideda chaosas. Vieni ima rėkti per kitus, neturėdami tam teisės, publika primena vaikų darželį: ploja saviškiams ir baubia ant varžovų, net nesiklausydami, apie ką jie kalba.
Atvirai kalbant, stebėdamas šią laidą tik imu nervintis, nesuprasdamas, kaip tokie žmonės išvis turi teisę kandidatuoti į Seimą. O juk čia dalyvauja tik penkių populiariausių (!) partijų atstovai. Dar liūdniau pasidaro klausantis tokių politikų kaip Algirdas Paleckis.
Kol politikai nepradės vieni kitų klausyti, tol jaunimui ir nerūpės politika – tik nedidelė jaunuolių dalis turi užtektinai kantrybės klausytis chaotiškų ideologinių ginčų.
Antanas A. Terleckas
