Lietuva – jūrinė valstybė, bet tik viena Darbo partija savo programose kalba apie jūrų pramonę ir infrastruktūrą. Darbo partija žino, kad ši šaka gali gerokai padidinti bendrąjį vidaus produktą, jeigu valstybė tinkamai ją palaikys.
Šiandien Klaipėdoje yra tik viena žinomesnė lietuviška laivyno įmonė, kuriai rūpi jūrų verslas. Džiaugiuosi.
Skaudu prisiminti, kaip buvo draskomas Lietuvos prekybinis laivynas, nepamiršau ir argumento dėl pardavimo danams – kad lietuviai nesugebės šio verslo plėtoti. Vadovaujantis šitokiu požiūriu ir buvo sunaikintas žvejybos laivynas, parduoti prekybos laivai.
Gal kai kas ir pamiršo jūrininkų bei jų žmonų piketus prie žvejybos uosto vartų. Aš nepamiršau. Ir nepamirštu aukšto intelekto kapitonų, šturmanų akių. Akių žmonių, kuriuos privertė stovėti sendaikčių turguje ir verstis vargana prekyba arba už vergišką atlygį tarnauti užsienio laivuose.
Bičiuliai vokiečiai pasakojo, kad jie per dvejus metus nusipirko 10 laivų. Jie – ne milijardieriai, o paprasti, eiliniai verslininkai. O kiek laivų įsigyta Lietuvoje? Galima suskaičiuoti, kiek jų parduota. Šiandien Lietuvos laivynas tik mažėja: 20 laivų užregistruota, 11 – išregistruota. Kaip skiriasi valstybių požiūris į verslą ir į paramą verslininkui!
Kodėl valstybė neremia perspektyvių verslo šakų? Kodėl manoma, kad ir jūrų verslas, ir runkelių ar kiaulių auginimas neperspektyvu? Kodėl šie verslai naudingi tik užsieniečiams?
Lietuva – jūrinė valstybė, bet tik neseniai Juodkrantėje duris atvėrė kadetų mokykla. O atidaryti buvo ruošiamasi ilgai ir sunkiai. Tačiau ar šiandien daug berniukų apie ją žino? Ar gražiai vadinamose švietimo ir ugdymo programose įrašytos jūrinio ugdymo pamokos? Ar Klaipėdos mokyklose jaučiama jūrinio ugdymo dvasia?
Aldona Petrauskienė,
koalicijos „Darbo partija + jaunimas“, sąrašo Nr. 10, kandidatė į
Lietuvos Respublikos Seimą,
Klaipėdos Pajūrio rinkimų apygarda
