„Tačiau aš buvau visai nepasirengusi tokiai siaubingai lyčių nelygybei, kurią išvydau filme „Hobitas“, kelias savaites pirmaujančiame pagal parduotų bilietų skaičių“, rašo Ruth Davis Konigsberg straipsnyje, kurį publikuoja „Time“ (JAV).
Filmas prasideda jaukiais hobito Bilbo Beginso namų vaizdais. Bilbo rengiasi papasakoti savo jaunam giminaičiui, kokie saitai juos iš tikrųjų sieja, tačiau kas tas Frodo – taip ir nepaaiškėja. Mes sužinome apie sunkią nykštukų karaliaus Torino, kurį vadina „Treino sūnumi, Troro anūku“, padėtį. Požeminį Torino pasaulį apiplėšė ir užgrobė drakonas, ir karalius nori jį susigrąžinti. „Burtininkas Gendalfas siūlo Bilbo savo pagalbą, ir netrukus ant Hobito namų slenksčio pasirodo būrelis nykštukų. Visi jie patraukia į okupuotą kraštą. O maždaug antroje knygos dalyje atsiranda personažas, neturintis Y chromosomos. Tai elfų princesė, kurią vaidina Cate Blanchett, mokanti skaityti Gendalfo mintis. Nors ji ekrane pasirodo vos penkioms minutėms, aš buvau tokia dėkinga, kad net nesunerimau dėl to, kad pagrindinis jos bruožas – intuicija. Vėliau sužinojau, kad J. R. R. Tolkieno knygoje „Hobitas“ jos visai nėra, o filmo scenarijuje ji atsirado siekiant pabrėžti nykštukų charakterį“, pasakoja R. D. Konigsberg.
„Kai aš buvau vaikas, aš neskaičiau nei „Hobito“, nei trilogijos „Žiedų valdovas“, todėl manęs negalima priskirti aistringų gerbėjų armijai. Dabar, man atrodo, aš suprantu, kodėl taip nutiko. Tikriausiai J. R. R. Tolkienas nusprendė ištrinti moteris iš Viduržemio. Aš manau, iš esmės paaiškinama, kodėl istorijoje, kurioje pagrindinis herojų užsiėmimas – žudyti vienas kitą, tiek daug vyriškos lyties personažų, nors autoriui ir nereikėjo laikytis istorinio teisingumo kuriant savo fantastinį pasaulį. Tačiau šiuo atveju kalbame apie biologinį tikslumą. J. R. R. Tolkieno personažų sudėtis prieštarauja biologiniams reprodukcijos pagrindams. Nykštukai tėvai gimdo nykštukus sūnus, hobitai dėdės perduoda žiedus kaip palikimą hobitams sūnėnams. Net jeigu ir egzistuoja motinos, dukros, tetos, dukterėčios, knygoje jų nėra. O troliai ir orkai dauginasi vegetatyviniu būdu, ir atsiranda tik vyriškos lyties palikuonys. Savaime suprantama, tai labai paranku vykstant karui su nykštukais ir elfais“, tęsia autorė.
„Daugybė žmonių su J. R. R. Tolkieno kūryba yra susipažinę geriau už mane, rašo straipsnio autorė, ir jie tikriausiai man prieštaraus teigdami, kad „jo kūriniuose mažai moterų, tačiau visos jos apdovanotos ypatinga jėga“. Kiti primins klasika tapusius kūrinius vaikams, kuriuose taip pat mažai moteriškų personažų. Dar kiti tvirtina, kad tai visai nesvarbu, nes juk tai galų gale fantastinė literatūra.
Nepaisant to, „Hobito“ režisierius Peteris Jacksonas man pasakė: „Aš manau, kad fantastika turi būti kuo labiau realistiška. Manau, kad žmonės turi tikėti tuo pasauliu, į kurį juos nukelia autorius, todėl svarbi kiekviena detalė“. Todėl manau, kad ir šiame pasakojime turėtų būti kai kas daugiau negu tautų gelbėjimas. Ir visai nesvarbu, plaukuotos jų kojos ar ne“, - apibendrina R. D. Konigsberg.
