Seimo Sveikatos reikalų komiteto teigimu, į užsienį jau išvyko nuo 5 iki 7 proc. Lietuvos gydytojų. Skaičiai verčia sunerimti, nes medikų emigracija nemažėja.
Vieši paverkšlenimai nepadės
Ką šie skaičiai reiškia tokio dydžio šaliai kaip Lietuva? Mūsų politikai niekada nepasižymėjo veiksnumu emigracijos klausimais.
Be viešų verkšlenimų, kad tautiečius reikėtų skatinti grįžti namo, nieko daugiau nematėme. Nepavyko ankstesnės emigrantų grąžinimo namo programos, aprimo ir „Globalios Lietuvos“ iniciatoriai. Bet norinčiųjų išvykti ne mažėja, o tik daugėja. 2009 m. Sveikatos apsaugos ministerija gydytojams išdavė viso labo 131 pažymą darbui. Tačiau šiemet tokias pažymas jau išsiėmė 280 gydytojų.
Atrodytų, kad šie skaičiai 10 tūkst. gydytojų, ar net visos šalies kontekste nėra reikšmingi, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Medikų laukia Vokietija
Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad pernai darbo pažymas, kurios liudija galimą išvykimą, išsiėmė dvigubai daugiau gydytojų nei užpernai. Pavasarį lietuviams darbo rinką atvers ir visame pasaulyje puikia medicinos sistema ir aukšta medicinos paslaugų kokybe garsėjanti Vokietija.
Tad kokie skaičiai bus ateinančiais metais? Kol kas politiniame pasaulyje šiuo klausimu štilis. Reakcija tokia, lyg problemos nebūtų. Susidariusi situacija nieko nestebina – Lietuvos gydytojų problemos tokios senos, kad neverta tikėtis, jog gavę progą sulaukti įvertinimo ir pagarbos, šie specialistai ja nepasinaudos.
Atvirai kalbėti nenaudinga
Lietuvos gydytojų sąjunga ne kartą reikalavo kelti gydytojų atlyginimus. Dabar jau akivaizdu, kad šalies politikams nelabai rūpi, kaip iš tiesų gyvena gydytojai, jų pacientai, kokia yra eilinė medikų darbo diena.
Su medikais tenka bendrauti gana dažnai ir žinau, kad jei ne sena pažintis, vargu ar kuris nors iš jų atvirai dalytųsi mintimis apie savo profesinę kasdienybę.
Daugelis šios sistemos narių jaučiasi nusivylę ir žino, kad kalbėjimas apie problemas ne tik negali padėti, bet greičiausiai bus ir nenaudingas.
Išvyksta užsidirbti pragyvenimui
Vienas medikas patikino, jog kalbėti apie tai, kad jo vadovas gauna penkis kartus didesnį atlyginimą nei jis, rizikinga. Gydytojas sako, kad per tiek metų buvo bandyta kalbėtis visaip – rezultato nebuvo. Dabar jis vadovauja vienam privačios ligoninės skyrių Londone. Tiesa, skyriaus pavadinimas ne toks skambus kaip Lietuvoje, tačiau gydytojas sako, kad jam šiuo metu visko pakanka, o į Lietuvą norėtų grįžti tada, kai užsidirbs pragyvenimui.
Sunku klausytis, kad specialistas, Lietuvoje mokęsis daugiau nei 10 metų, čia išdirbęs 7 metus, buvo priverstas su šeima išvykti į vieną brangiausių pasaulyje miestų vien tam, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui Lietuvoje.
Valstybė netenka gabiausių savo piliečių. Jie išsiveža šeimos narius, naujas mintis, idėjas, galų gale – mokesčius.
Apsisprendžiama ne staiga
Suprantama, kad nė vienas iš gydytojų neišvyko staiga. Nesusipratimai darbe juos slėgė metų metus. Ne paslaptis, kad daugelis išvykusiųjų negalėjo susitaikyti su gydymo įstaigos vadovų ir eilinių gydytojų atlyginimų skirtumu.
Įvairios gydymo įstaigų reformos, uždaryti skyriai, merdinčios mažų miestų ligoninės sukrėtė gydytojų visuomenę.
Politiniai sprendimai turi raginti gydytojus pasitikėti sistema. Reikia rasti sprendimą, kuris padrąsintų gydytojus rinktis darbo vietas ne tik didžiųjų Lietuvos miestų gydymo įstaigose. Neretai atokesnių Lietuvos regionų gydymo įstaigos, net ir siūlančios kelis kartus didesnį atlyginimą nei vidutinį gydytojų atlygį 2 907 litų, nesulaukia specialistų. Pernelyg didelė jų koncentracija didžiuosiuose miestuose ir nepasitikėjimas kitomis Lietuvoje esančiomis galimybėmis skatina viską spręsti lengviausiu būdu – emigruoti.
Paulius PAULIONIS
