Kažkurį vakarą svarsčiau, ko taip veržiasi į Tautos šventovę Antanas Nedzinskas. Jam reikia garbės, valdžios, pinigų ar privilegijų? Atsižvelgiant į Seimo, kaip institucijos, populiarumą visuomenės nuomonės apklausose, dėl garbės galima būtų ginčytis. Kai esi vienas iš 141 parlamentaro, valdžia irgi nelabai kvepia.
Pinigai – kas kita. Eilinis Seimo narys prieš mokesčius uždirba 6910 litų, o atsižvelgiant į tai, kad A. Nedzinsko stažas Seime siekia 4 metus, jam dar priklausytų ir 415 litų priedas. Sakykime taip: kadangi vidutinė mėnesinė alga Lietuvoje siekia apie 2200 litų, gauti triskart didesnį darbo užmokestį, nei eilinis šalies gyventojas, išties nėra blogai. Bet reikia nepamiršti kito fakto – į rinkiminę kampaniją parlamentarai paprastai investuoja kelias dešimtis tūkstančių litų, tad gal vis dėlto A. Nedzinskui rūpi privilegijos?
Neseniai paskambinau ilgamečiam Seimo nariui Algimantui Salamakinui ir tiesiai šviesiai jo paklausiau – ar parlamentarai naudojasi privilegijomis. Jis atsakė, kad nelabai tų privilegijų ir likę. Štai 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, kurį pasirašė Vytautas Landsbergis, tuomečiai deputatai turėjo teisę be eilės gauti viešbutį ir medicinos pagalbą bet kurioje gydymo įstaigoje, lyg būtų labiausiai neįgalūs Lietuvos piliečiai. Taip pat jiems būdavo leidžiama nemokamai važiuoti visų rūšių keleiviniu transportu, išskyrus taksi.
Šių nuostatų, kurias A. Salamakinas pavadino „sovietmečio atgyvena“, nelikę jau nuo 1996 metų. Net už parlamentinei veiklai skirtas valstybės lėšas (ketvirčiui jos sudaro 6430 Lt) Seimo nariai privalo atsiskaityti iki paskutinio cento. O juk prisimenate, kai dar 2008 metais Lietuva baisėjosi Seimo nariais, už parlamentinei veiklai skirtas lėšas pirkusiais puodelių rinkinius, knygas ar net oda aptrauktus portfelius.
Vargšams Seimo nariams, pasak A. Salamakino, kol kas išlikusi vienintelė privilegija – Seimo bendrabutyje gyvenančių parlamentarų komunaliniai patarnavimai apmokami iš valstybės iždo. Ir ne tik jų, bet ir jų šeimų narių išleistas kiekvienas vandens kubinis metras ar išdeginta elektros kilovatvalandė taip pat apmokama iš mūsų kišenės. Žinoma, būtų gražu, kad ir šios privilegijos neliktų, bet, svarsčiau, ar išties privilegijos yra sovietmečio atgyvena. Pasirodo, nė velnio. Sovietmetis čia dėtas nebent tuo, kad per jį išpopuliarėjo įvairių paskyrų dalybos automobiliams, baldams ir dar krūvai daiktų, kurių tuo metu trūko, bet šiandien gali nevaržomai nusipirkti. Faktas tas, kad privilegijos Seimo narius pasiekia nuo XX amžiaus pradžios, kai Lietuva tik pradėjo skaičiuoti pirmuosius nepriklausomybės metus.
Štai 1922 m. priimtos Konstitucijos 39 punkte juodu ant balto parašyta, kad atstovai (tai yra Seimo nariai), turi teisę nemokamai važinėti visais Lietuvos geležinkeliais, o „už savo darbą gauna atlyginimą“. Jiems rūpėjo ne tik privilegijos. Darbo užmokestį tuomečiai išrinktieji sau pakeldavo kur kas dažniau, nei dabartiniai. 1920 m. Seimo nariai kiekvieną mėnesį gaudavo 2000 auksinių atlyginimą. Po dvejų metų, tai yra 1922 m., jų mėnesinė alga didėjo dvigubai (iki 4000 auksinių), o nepraėjus nė trims mėnesiams nuo šio sprendimo parlamentarų alga didėjo net iki 6000 auksinių. Dar po mėnesio – iki 9300 auksinių. Beje, tais metais eilinis kareivis gaudavo tik 210 auksinių atlyginimą, mokytojai – apie 500. Eilinių gyventojų ir tuomečių Seimo narių darbo užmokestį skyrė šviesmečiai, o dabar, kaip minėta – skirtumas tesiekia 3 kartus.
1922 m. spalį jau cirkuliavo litas, todėl Seimo nariai gaudavo 200 Lt algą, o už kiekvieną posėdį komisijose prisidurdavo po 5 litus. Įdomu tai, kad 1924 m. išrinktųjų atlyginimai siekė jau 900 litų, o šalia komisijų atsirado „komisijėlės“. Už kiekvieną dalyvavimą „komisijų ir komisijėlių“ posėdžiuose Seimo nariai papildomai užsidirbdavo jau po 10 litų.
Dabartiniai Seimo nariai galėtų tik pasvajoti apie savo pirmtakų galimybes. Juk dirbti dvejose vietose dabartiniai parlamentarai negali (išskyrus gauti atlygį už kūrybinę veiklą), bet jei dabar būtų 1925–ieji, parlamentaras galėtų dirbti ir Seime, ir kitoje valstybės institucijoje bei iš abiejų darboviečių gauti darbo užmokestį. Tiesą sakant, vėlesnių įstatymų nenagrinėjau, bet neabejoju, kad tų privilegijų tarpukariu parlamentarai turėjo nepalyginti daugiau, nei jomis galėtų girtis nūdienos politikai. Bet jei tų privilegijų, kaip teigia A. Salamakinas, Seimo nariai dabar beveik neturi, tai ko taip veržiasi į Seimą A. Nedzinskas? Gal jam rūpi įtaka, svarbios pažintys ar dar kas nors, be ko išgyventi Lietuvoje ne taip paprasta? Jis sako, kad siekia dirbti žmonėms. Patikėjote? Aš ne.