.jpg)
Ką tokio baisaus šis svarbus svečias galėjo pasakyti šeimininkui privataus pokalbio metu? Po tokių pareiškimų ir apžvalgininkams kyla natūralus klausimas, ar Baltarusijos prezidentas vis dar kontroliuoja situaciją šalyje?
Bandymas sužadinti patriotizmą
Aleksandras Lukašenka, buvęs kolchozo pirmininkas, politikos mokėsi ne partiniuose rinkimuose, o gimtojo kaimo pirtyje, tikina „Wiener Zeitung“ žurnalistas Gerhardas Lehneris. Savo ministrus ir kitus parankinius jis, kaip ir jo kolega Vladimiras Putinas, noriai vanoja viešai ir prieš kameras, kad pademonstruotų savo autoritetą.
A. Lukašenkos šalininkai jame įžvelgia griežtą ir sąžiningą „ūkio šeimininką“, kuris rūpinasi tvarka šalyje. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau susidaro įspūdis, kad jis nervinasi. Tai galimai simbolizuoja ir jam išsprūdęs bei daug triukšmo sukėlęs pareiškimas, kad Baltarusijai nesusitvarkius su ekonomine situacija, ne tik kyla grėsmė nepriklausomybei, bet ir „reikės arba į kažkurios valstybės sudėtį eiti, arba į mus paprasčiausiai valysis kojas“.
Tuo labiau tai atrodo neįprasta, nes savo „ūkiškose“ kalbose „paskutinis Europos diktatorius“ visada botagėliu gąsdina jam neįtikusius valdininkus. O čia staiga prabilta ne šiaip apie kažką, o apie šalies subyrėjimą.
Šiuo savo pareiškimu A. Lukašenka akivaizdžiai demonstruoja nepasitenkinimą valdymo sistema, tačiau jos keisti noro nėra. Todėl ir imasi išbandyto „patriotizmo skatinimo“ metodo, kuomet neefektyviai dirbantys valdininkai turėtų susiimti prieš bendrą priešą.
„Net Stalinas nebūtų taip sugalvojęs“
Nėra sunku susiprotėti, kurią valstybę turėjo omenyje A. Lukašenka, – Rusiją. Santykiai tarp Minsko ir Maskvos ženkliai blogėja jau ne pirmus metus. Ir tai vyksta nepaisan to, kad Baltarusija yra artimiausia Rusijos sąjungininkė, o A. Lukašenką galima vadinti kuo tik nori, tik ne rusofobu. Šalyje kalbama rusų kalba, patriotiniai jausmai čia išreiškiami daug silpniau, jeigu lygintume su Ukraina, o šalies ekonomika tiesiogiai priklauso nuo pigių Rusijos dujų.
Reiktų taip pat prisiminti, kad 2002-aisiais po įtemptų derybų su V. Putinu, A. Lukašenka tyčia ar priblokštas to, ką išgirdo, papasakojo, kad „siūloma padalinti Baltarusiją į dalis ir įtraukti į Rusijos Federaciją“ ir „net Stalinas savo laiku nebūtų sugalvojęs tokio varianto“.
Valdant V. Putinui santykiai tarp Minsko ir Maskvos palaipsniui prastėjo visų pirma dėl prekybos klausimų. Pavyzdžiui, Kremlius nuolat kaltina savo baltarusių kolegas prisidedant prie rusų sankcijų ES apėjimo. Rusija uždraudė tam tikrų maisto produktų importą iš Baltarusijos, o tarp šalių ir vėl buvo įvesta pasienio kontrolė. Per pastaruosius 18 metų nuolat kildavo ir karšti ginčai dėl dujų kainos.
Nepasitenkinimas situacija A. Lukašenka galėjo kilti ir dėl nelabai vykusio dviejų kaimyninių šalių lyderių susitikimo birželio 19-ąją Minske. Aukščiausio lygio derybos buvo itin kukliai nušviestos žiniasklaidoje. Ekspertai mano, kad Minskas galėjo negauti to, ko tikėjosi iš V. Putino. Baltarusijos prezidentas, būdamas neprastas manipuliatorius, galėjo tokiu būdu pasiųsti netiesioginę žinutę ES lyderiams, kad yra „atviras pasiūlymams“.
Paveikė Krymas ir ekonomikos realybė
Tačiau stipriausiai „šaltas dušas“ A. Lukašenką paveikė po Rusijos veiksmų 2014-aisiais, kuomet po Euromaidano Ukrainoje buvo aneksuotas Krymas ir pradėtas karas Donbase. „Jis įžvelgia grėsmę tiek iš Vakarų, tiek ir Rytų: jis bijo vakariečių politikos žmogaus teisių srityje, kuri jam reikštų režimo nuvertimą, tačiau taip pat ir rusų pretenzijų, kurios gali sužlugdyti jo valdžią Baltarusijoje“, – teigia G. Lehneris.
Dėl šių Kremliaus veiksmų A. Lukašenka demonstratyviai ieško kontakto su Vakarais ir demonstruoja savo, kaip tarpininko Ukrainos konflikte, įvaizdį. Netrukus įvyksiančius Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ir Izraelio vadovų vizitus jis stengsis išnaudoti būtent savų interesų gelbėjimui, teigiama „Wiener Zeitung“.
Maža to, daugelį metų pagrindinė Baltarusijos kryptis buvo „broliška integracija“, tai yra maksimaliai prisirišant prie Rusijos ir tikintis šios dosnumo, pigių resursų. Tačiau Maskva tapo pragmatiškesnė ir ne tokia dosni, o situacija Kryme ir išvis privertė perbalti baltarusių vadovybę.
Galimai matydamas menkas savo valstybės pastangas diversifikuoti ekonomiką, A. Lukašenka ir išsakė tuos žodžius. Juk didžioji dalis prekybos vis dar tenka jos kaimynei iš rytų. Maža to, dar ir „amžiaus projektas“ – Astravo AE yra statoma už skolintus 10 mlrd. dolerių.
Problema, kaip išsaugoti Baltarusijos nepriklausomybę, banaliai remiasi į reformas. Aišku, ir politines, be kurių šalis negalės užmegzti normalių santykių su Europos Sąjunga.
Tačiau reformų nematyti, o Baltarusijai taip ir lemta balansuoti ant prarajos krašto. Jeigu ir ne aneksuos, tai bent jau su malonumu, kaip A. Lukašenka sakė, „nusivalys kojas“.
