„Koaliciją dabar sudaro daugiau nei 50 šalių. Saudo Arabija organizuos karines stovyklas Sirijos kovotojams, Jordanija dalinsis žvalgybos duomenimis, Vokietija tieks ginklus Irakui, o Prancūzija bombarduos taikinius“ – tokia trumputė JAV vadovaujamos koalicijos prieš ILIV („Irako ir Levanto islamo valstybę“) santrauka neatskleidžia svarbių niuansų, tačiau nusako vieną itin svarbų koalicijos bruožą – jos margumą. Vakarų Europa, arabų šalys, Australija ir pačios JAV koalicijos priešakyje: oro reidams Sirijoje padangėje jau prasidėjus, žvilgsnis į šią koaliciją iš arčiau kelia daugybę klausimų. Kurios šalys remia JAV, koks teisinis koalicijos statusas ir ar įmanomas karinis sprendimas problemos, kurią išorės kariniai veiksmai iki šiol tik dar stipriau įžiebdavo?
JAV vaidmuo ILIV iškilime ir nelegalus bombardavimų statusas
Prieš pradedant bet kokią koalicijos prieš ILIV apžvalgą, būtina paminėti du dalykus. Pirma, svarstyti, kaip būtų galima sustabdyti ILIV, įmanoma tik žinant šios organizacijos šaknis. Ir nors ILIV ištakas tiksliai atsekti sunku, vienas dalykas yra gana aiškus: nelegali 2003 metų JAV invazija į Iraką destabilizavo regioną ir sukūrė „Al Qaeda“ bei jai tuomet dar priklausančioms grupuotėms itin palankią terpę. Be to, yra įrodymų, kad bent dalis ILIV kovotojų buvo ruošiami pačių JAV stovyklose Jordanijoje kaip Sirijos sukilėlių, vėliau atsiskyrusių nuo JAV remiamų grupių, dalis. Kitaip sakant, regiono destabilizavimas ir neaiškios pakraipos grupių rėmimas yra jei ne esminiai, tai itin svarūs ILIV susiformavimo veiksniai.
Antra, pati koalicija, rugsėjo 23-iąją pradėjusi bombarduoti ILIV taikinius Sirijoje, neturi nei legalaus apibrėžimo, nei aiškiai išdėstyto – ar bent žiniasklaidai pristatyto – plano, nei tiksliai įvardintų savo valstybių narių. Apie ją žinoma tiek, kiek šios informacijos nori atskleisti JAV vyriausybė. Ir nors rugsėjo 24-ąją JT Generalinėje Asamblėjoje prezidentas Barackas Obama kalbėjo apie daugiašales pastangas kovoti prieš ILIV, JAV oro reidų kol kas neįgaliojo nei JT Saugumo Taryba, nei JAV Kongresas. Nurodydamas pradėti karinius veiksmus Sirijoje B. Obama rėmėsi savo pirmtako George‘o W. Busho dar 2001-aisiais išleistu įstatymu, kuriuo šalies prezidentui leidžiama naudoti karinę jėgą prieš grupes, susijusias su 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuoliais. Nors ILIV tuo metu neegzistavo ir su šiais išpuoliais nėra susijusi, kariniai JAV veiksmai – prezidento siūlyti prieš metus, bet atmesti Kongreso – Sirijoje prasidėjo.
Be to, kad šiuos veiksmus remia ištikima JAV karinių veiksmų partnerė Jungtinė Karalystė bei kitos Vakarų Europos šalys, kiek įdomiau pažvelgti į rečiau analizuojamą pietinio pusrutulio JAV sąjungininkę Australiją. Taip pat būtina paminėti arabų šalis, užimančias strateginę geopolitinę poziciją, bet žadinančias ne vieną klausimą dėl jų vidaus politikos ir paramos tai pačiai ILIV.
Tvirti Australijos pažadai
„Noriu patikinti [JAV] prezidentą, kad Australija išliks patikima JAV sąjungininkė“, – taip savo kalboje šių metų birželį teigė Australijos ministras pirmininkas Tony Abbottas, susitikęs su B. Obama. Nors susitikimo esmė buvo aptarti tolimesnę JAV jūrų pėstininkų pajėgų plėtrą Australijos šiaurėje, T. Abbottas jau tada sakė paremsiantis JAV kovą su ekstremistais Irake.
Šį pažadą Australijos vyriausybė vėliau patvirtino: šių metų rugpjūtį įvykdžiusi pirmą humanitarinę misiją šiaurės Irake, rugsėjo pradžioje Australija jau siuntė karinę pagalbą – 50 tonų amunicijos – Irako kurdų pajėgų (pešmerga) grupuotėms. Rugsėjo viduryje T. Abbottas pranešė apie kitą Australijos įsipareigojimą: ji siųsianti 600 (400 oro pajėgų ir 200 specialiųjų pajėgų) karių ir karinės įrangos į JAV operacijų vykdymo štabą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Premjeras pabrėžė, kad šios pajėgos veiksiančios kaip kariniai patarėjai Irako ir kitų koalicijos šalių kariuomenėms, o kariniai veiksmai bus vykdomi Irake, bet ne Sirijoje. Toje pačioje kalboje T. Abbottas įspėjo ir apie tai, jog nors iš pradžių Australijos misijoje tiesioginiai kariniai veiksmai nenumatyti, esant reikalui misija juos vykdyti gali.
Australijos įsipareigojimai remti JAV koalicijoje prieš ILIV gali tik plėstis. Pačioje Australijoje ILIV grėsmė vyriausybės yra sąmoningai akcentuojama: rugsėjį šalyje įvykdyta didžiausia per jos istoriją antiteroristinė operacija, kurioje dalyvavo per 800 policijos pareigūnų. Per ją suimta 15 įtariamųjų, nors kaltinimai galiausiai pareikšti tik vienam, kaltinamam, anot teisėsaugos, „brutalių nužudymų“ planavimu. Galima spėti, jog šitokiomis operacijomis, vienų vadinamomis politiniu farsu, vyriausybė siekia gauti didesnio šalies piliečių pritarimo, taip suteikdama daugiau teisėtumo savo pastangoms remti JAV kovą su ILIV. Rugsėjo 23-iąją ILIV išplatintas manifestas, kviečiantis žudyti prieš jos pajėgas kovojančių valstybių piliečius, gali tik sustiprinti Australijos poziciją kovoje su „Islamo valstybe“. Na, o plintantis vyriausybės kritikų spėjimas yra tas, kad kova su ILIV pasitarnaus T. Abbotto kabinetui kaip galimybė išplėsti vyriausybės galias, ir tai jau daroma griežtinant antiteroristinius įstatymus ir bandant stiprinti duomenų apie gyventojus rinkimą.
Arabų šalys ir jų paradoksas
Saudo Arabija, JAE, Jordanija, Kataras ir Bahreinas – JAV vyriausybė jau ne kartą pabrėžė, kad operacijose prieš ILIV jos sąjungininkės yra ir šios arabų valstybės. Štai JAE karinės pajėgos jau prisidėjo prie pirmųjų JAV oro reidų Sirijoje, o vien finansinis Persijos įlankos valstybių pajėgumas daro jas svarbiomis žaidėjomis kovoje su „Islamo valstybe“. Vis dėlto galima teigti, kad musulmoniškų šalių įtraukimas į koaliciją turi ir strateginį vaidmenį, atvirai įvardintą buvusio CŽV vyriausiojo direktoriaus pavaduotojo Michaelo Morello interviu „CBS News“ programai. „Būtina, kad koalicijoje būtų ir arabų šalių, <...> kad mes nesudarytume tokio įvaizdžio, kaip kad ILIV ar „Al Nusra“ grupės pristato – kad šioje kovoje krikščionys žudo musulmonus. Todėl labai svarbu, kad išvien būtų musulmoniškos valstybės.“ Šitoks M. Morello pasisakymas savo kalbiniu lygmeniu yra ir šokiruojantis, ir itin pragmatiškas.
Nors iš geografinės perspektyvos logikos įtraukti arabų šalis į kovą su ILIV reiškia daug, tai nesumažina su šiomis JAV partnerėmis asocijuojamos kontroversijos. Visų pirma tai – akivaizdus, tačiau Vakarų žiniasklaidos ne visada pabrėžiamas moralinės veidmainystės klausimas. Bahreino vyriausybė, jau trečius metus gniaužianti demokratinį judėjimą šalies viduje pasitekdama smurtą ir kankinimus, pagarba žmogaus teisėms pasigirti negali. Na, o Saudo Arabijos, ilgalaikės JAV ginklų pirkėjos, situacija žmogaus teisių srityje iš dalies primena pačios ILIV veiklą: vien per tris šių metų rugpjūčio savaites Saudo Arabijoje mirties bausmė įvykdyta 22 žmonėms, diduma jų – viešu galvos nukirtimu. Privatūs asmenys iš Saudo Arabijos taip pat kaltinami remiantys ILIV, o tai netiesiogiai reiškia viena – kad Saudo Arabijos iš JAV perkami ginklai atsiduria ir ILIV kovotojų rankose.
Koalicijos ateitis ir alternatyva kariniam sprendimui
Vienas dalykas apie koaliciją kovai su ILIV atrodo aiškus – šalių sąjungininkių karinis pajėgumas, finansiniai ir žmogiškieji ištekliai yra neabejotinai didesni, nei „Islamo valstybė“ ir ją remiančios grupės kada nors galėtų turėti. Vis dėlto išspręsti ILIV problemą regione pasitelkus karines priemones (ar vien tik karines) paprasčiausiai neatrodo įmanoma. Pirma, nei JAV, nei jų sąjungininkės nekovoja konvencinio karo – vieno aljanso armija prieš kito aljanso armiją, ir karinis pranašumas, kaip kad pamoka Vietnamo kare turėjo išmokyti tarptautinę bendruomenę, nebūtinai reiškia kitos pusės sutriuškinimą.
Antra, tikėtis įveikti ekstremizmą sunaikinus už jį pasisakančias ir kovojančias grupuotes yra tiesiog nepagrįsta. Bombarduoti ILIV, tuo pačiu metu kovoti su „Al Nusra“ Sirijoje bei Sirijos režimu (kuris, beje, irgi kovoja su ILIV) atrodo kaip gera formulė nesibaigiančiam karui ir dar didesnei, jeigu tai dar įmanoma, destabilizacijai regione. Ne vieną dešimtmetį rėmusi abejotinas grupuotes (pavyzdžiui, Talibaną Afganistane sovietų okupacijos metais), kurios vėliau pačių JAV buvo įvardintos kaip teroristinės, B. Obamos vyriausybė – su koalicijos pagalba ar be jos – negali tikėtis kitokių rezultatų kartodama tuos pačius veiksmus Sirijoje. Nelegalios invazijos ir arabų šalių bombardavimai (per paskutinius penkerius metus JAV jų bombardavo net septynias) ekstremizmą naikina tiek pat, kiek jį ir skatina.
Žinoma, kovoti su ILIV reikia – teigti kitaip reikštų pritarti itin brutaliai ir antidemokratinei valdymo formai, jėga primetamai islamo išpažinėjams. Tačiau itin svarbu klausti, ar karinis sprendimas yra vienintelis būdas tai padaryti. Žiniasklaidoje retai girdėti apie koalicijos oro reidų alternatyvas, ji tiesiog kartoja JAV vyriausybės pristatomą scenarijų, kad ILIV problemą galima išspręsti tik kariniu būdu. Ir nors diplomatiniai sprendimai dėl tokių brutalių pajėgų kaip ILIV skamba kaip neįmanomas dalykas, jų surasti turėtų būti galima. Štai Indijos politologas ir istorikas profesorius Vijay Prashadas spėja, kad politinis ILIV klausimo sprendimas gali glūdėti tvirto susitarimo tarp Irano ir Saudo Arabijos pasekmėse. Na, o visą virtinę diplomatinių sprendimų siūlo JAV žurnalistė ir politologė, Artimųjų Rytų ekspertė Phillis Bennis: mažinti sunitų priespaudą Irake, siekti diplomatinio susitarimo ir užbaigti karą Sirijoje ir, bene svarbiausia, užkirsti ginklų tiekimą tiek ILIV, tiek kitoms ekstremistinėms grupuotėms regione. Kad ir kaip sunkiai įgyvendinami atrodytų šitokie diplomatiniai veiksmai, koalicijos oro reidais sunaikinti ILIV, deja, gali būti dar sunkiau.
