Gegužės 7-ąją, minint spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, apie žiniasklaidos perspektyvas atvirai kalba tinklaraštininkas, naujienų portalo Etaplius.lt nuomonių rubrikos, taiklių ironiškų pastebėjimų autorius, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Vigmantas Butkus.
Jis imasi televizijos ir spaudos ateities prognozių, išsako, ko pasigenda šiuolaikinėje žiniasklaidoje ir įvardija, koks turi būti tikras žurnalistas.
– Žiniasklaida vis dar gali pelnytai vadintis ketvirtąja valdžia, kai šiais laikais vaikomasi pigių sensacijų ir daromas šou?
– Žiūrint apie kokią žiniasklaidą kalbame. Rusijoje kone visa žiniasklaida yra pasidariusi valstybine, jaučiama totali politinės valdžios įtaka jai, tad gal ir nebegali pasakyti, kad ji yra nepriklausoma. Lietuvoje, be abejo, galima įžvelgti ketvirtosios valdžios principą.
Nors dabar žiniasklaidos taip nebepaisoma kaip anksčiau. Kažin kiek kartų po žurnalistų straipsnių prokuratūra imasi tyrimo? Manau, kad gerokai rečiau nei anksčiau, prieš keliolika metų, jeigu išvis toks pradedamas. Anksčiau lyg operatyviau reaguodavo. Manau, kad ketvirtoji valdžia yra daugiau metaforinis apibūdinimas, skamba tik simboliškai.
– Visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida nėra sumenkęs?
– Reikėtų daryti rimtus sociologinius tyrimus ir klausti visuomenės. Žiniasklaida yra sluoksniuota, yra įvairiausių jos rūšių: televizija, internetas, radijas, žurnalai, laikraščiai. Ji suskirsčiusi pagal įvairius profilius, pagal regionus, tad žmonių pomėgiai išsisluoksniuoja. Kiekvienas pasirenka tai, kas jam patinka.
– Kaip vertinate priemones, pasitelkiamas informaciniuose karuose. Pavyzdžiui, kai rusiškos laidos, koncertai rodomi geriausiu televizijos eterio metu. Ar tai sutapimas, noras įtikti vyresniajai kartai ar tai rusiška propaganda?
– Sąmokslo teorijos, manau, čia nėra. Tai paprastesnis dalykas – čia biznis. Šios laidos yra žiūrimos, todėl jas ir rodo geru laiku, tada tuo metu galima rodyti daug reklamos. Rusiškų dainų klausytojų auditorija yra didelė – tai transliuoti apsimoka.
Prorusiško sąmokslo galimybę atmesčiau, tačiau informaciniai karai, be jokios abejonės, egzistuoja. Būna rašančių, pavadinkime „keistai“ dėl naivumo, būna, manau, ir tokių, kurie gauna už tai pinigus.
– Vieni leidėjai, dėl didelių kaštų, imasi drastiškų priemonių ir atsisako popierinio dienraščio varianto, kiti išbando švelnesnį – nebeleidžia tik pirmadienio numerių. Kokia apskritai popierinio laikraščio ateitis?
– Atrodo, kad visi puola į internetą, atrodo, kad gyventojas gali greitai susigaudyti, tačiau tikrai yra žmonių, ir ne tokių senų, kurie nesinaudoja internetu. Laikraštis jiems – viena iš tų formų, nušviečianti svarbiausius įvykius. Tie, kurie skaito tik popierinį variantą, manau, yra labiau pasiduodantys įtaigai. Tokia auditorija dažniau žiūri pokalbių laidas, kurios, tiesą pasakius, nelabai ir panašios į pokalbių laidas.
Tie, kurie skaito laikraščius, yra paveikesni ir ta auditorija yra didelė. Žmonės skaičiuoja, kiek gali išleisti spaudai. Jie pasveria, ar laikraštį užsiprenumeruoti, ar nusipirkti. Jie klausosi radijo, žiūri tik du tris televizijos kanalus, gerai dar, kad ne rusiškus, ir skaito kokį nors vieną laikraštį, jeigu gali sau leisti. Kiti renkasi tuos, kurie nemokamai dalijami prekybos centruose.
– O tolimesnėje perspektyvoje, kai ši karta pasikeis, kas laukia laikraščių?
– Prognozuočiau, kad Lietuvoje dar praeis mažiausiai 30 metų. Kaimo žmonės tikrai dar skaitys juos.
– Kaip vertintumėte elektroninio ir popierinio informavimo galimybes? Ar šios sritys veikia išvien, papildydamos viena kitą ar konkuruoja tarpusavyje?
– Žiūrint, kaip redakcijos pasirenka. Vieni leidžia vien popierinius variantus, kitos – ir tą, ir tą pateikia. Būna ir vien tik elektroninės versijos. Vieni plačiau aprašo popieriniame variante, kiti – priešingai. Nuo paties leidėjo priklauso.
– Kokios, jūsų manymu, regioninių televizijų išlikimo galimybės, kokią jų ateitį prognozuojate?
– Regioninei televizijai išlikti bus sunku. Priežastys paprastos. Viena jų – auditorijos išsiskaidymas. Lieka mažai žiūrovų, tėra maža tikslinė jų dalis. Regioninę televiziją, mano manymu, nukonkuruoja vietiniai laikraščiai. Jeigu jų nebūtų, tada gal žinias pasižiūrėtų per televiziją.
Išlaikymo kaštai dideli. Viskas į krūvą susideda. Ką dabar žmogus žiūri? Kokias nors vienas žinias iš Lietuvos kanalų, pramoginį projektą, filmą, kokį nors serialą, o kur įterpti regioninę televiziją? Ką jūs galite pasiūlyti? Įdomu nebent kokios nors vietinės žinios, galbūt analitinės laidos, kurios analizuotų vietiniams gyventojams rūpimas problemas.
– Ko pasigendate šiuolaikinėje žiniasklaidoje?
– Nors vertinu sugadinto skaitytojo požiūriu, tačiau pasigendu bešališkumo. Skaitai ir supranti, kas už to slypi, supranti, ką norima parašyti. Pagalvoji, kas yra laikraščio šeimininkai, ką gali žurnalistai ir ko negali. Kas ką myli, ko nemyli. Dažnokai nėra objektyvumo. Kitas dalykas – pasikeitus laikraščių formatui trūksta gilesnės analizės. Perėjus prie mažo laikraščių formato, dingo straipsnių analitiškumas, nėra vietos išsamiai išanalizuoti problemos. Rašymas, mąstymas pasidaro labai fragmentuotas, atsiranda daug impresyvumo. Norint kažkokį dalyką išanalizuoti, reikia vietos, laiko, argumentų, priešingų nuomonių, reikia įdėti darbo. Nepabijokime to žodžio, kad kartais trūksta ir profesionalumo.
– Tad kokiomis savybėmis turi pasižymėti žurnalistas, ar juo gali dirbti bet kas, kas moka rašyti?
– Nemanau, kad gali dirbti bet kas. Tai pašaukimas, ne kiekvienam duotas. Jis turi būti smalsus, imlus, gerai valdyti kalbą, gebėti gerai, informatyviai parašyti, būti geru psichologu, betarpiškai bendrauti. Turėtų būti ir žurnalisto specializacija. Jeigu žmogus rašo ir apie didžkukulius, ir apie sportą, nėra gerai. Žmogus negali gerai išmanyti visų sričių.
Jolanta Šidlauskienė / Etaplius.lt
