Sujudo aukščiausiojo rango Lietuvos diplomatai. Vienas po kito per šalies žiniasklaidą bando įrodyti, kad juoda yra balta, o pralaimėjimas Europos diplomatijoje yra didelis Lietuvos laimėjimas.
Visa tai po to, kai prieš keletą savaičių Lietuvos diplomatija Europos Sąjungoje patyrė tokį smūgį, kokio neturėjo per Nepriklausomybės laikotarpį. Dėl išsiskyrusio požiūrio į situaciją Gruzijoje ir su tuo susieto klausimo, atnaujinant derybas dėl ES-Rusijos strateginės partnerystės sutarties, Lietuva liko vienų viena. Ir nesuprasta partnerių Europoje.
Po šio pralaimėjimo Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis ,, Respublikai’’ tvirtino, kad likome vieni, bet išdidūs. Jo manymu, šis žingsnis atitinka nacionalinius šalies interesus ir požiūrį į vertybes. Prieš keletą dienų kitas šios ministerijos sekretorius Laimonas Talat- Kelpša pareiškė, kad Lietuva nebuvo išsišokėlė tarp Europos partnerių, o laikėsi pozicijos, kurios kiti išsakyti nedrįso. Šie argumentai nesuprantami nei Lietuvoje, nei kitur, Europoje. Ne dėl to, kad visiems kitiems būtų svetimos europinės vertybės ar būtume abejingesni Gruzijos likimui už aukštus šalies diplomatus. Aišku kita: diplomatai kažką nutyli.
Vytautas Rubavičius straipsnyje,, Lietuva tarp Europos Sąjungos ir Rusijos’’ interneto portale ,,Balsas’’ pastebėjo, kad garsiai, kalbėdama apie užsienio politikoje išlaikomus principus Lietuva darosi juokinga ir įtartina senosioms Europos šalims. Lietuva nėra įsisąmoninusi esminės Europos Sąjungos politinės nuostatos, kad derybos yra geriau nei tyla.
Dabar minėti diplomatai bando įpiršti nuomonę, jog buvusi diskusija tarp Europos Sąjungos valstybių svarbi tik dėl šių valstybių pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tačiau ignoruojama kita problema. Mūsų diplomatijos įtaka Europos Sąjungoje mažėja ir tai, kad Lietuvos pozicijos nepalaikė nė vienas partneris Europoje yra nemažiau susirūpinimą keliantis ženklas, nei Europos Sąjungos atsisakymas toliau spausti vis agresyvesnę Rusiją.
Ž. Pavilionis pripažįsta, kad iš pradžių Lietuvos poziciją dėl Rusijos aktyviai rėmė 8-9 šalys, bet nutyli, kodėl jos atsitraukė. Tas pats nutiko ir su Lietuvos prezidento tradiciniu sąjungininku Lenkijos prezidentu, kai šios šalies Vyriausybė neparėmė šalies vadovo ir Lietuvos pozicijos. Lietuva liko viena, o mūsų diplomatai, bandydami rasti pateisinimą šiam pralaimėjimui, užmerkia akis į Lietuvos europinės politikos problemas.
Aiškinama, kad didžiosios Europos valstybės: Vokietija, Prancūzija, Italija siekia bet kokia kaina energetinių išteklių iš Rusijos. Šiam interesui susikirtus su europinėmis vertybėmis, atiduodama pirmenybė interesams. Taip tvirtinantys užmiršta, kad Rusijos karo prieš Gruziją metu Europos Sąjungos valstybės užėmė principingą poziciją agresorės atžvilgiu, tačiau… Yra vienas labai reikšmingas tačiau. Tada Europos Sąjungos valstybės buvo įsitikinusios, kad tik viena šio konflikto pusė yra neteisi.
Europos Sąjunga daug padarė, stabdydama Rusijos puolimą prieš Gruziją ir neleisdama atakuoti sostinės Tbilisio. Bet dabar faktai, plačiai aprašomi Vakarų žiniasklaidoje, atskleidžia ir kitą konflikto pusę. Jau neabejojama, kad Gruzija, nors ir išprovokuota Rusijos, pirmoji puolė atsiskyrusią Pietų Osetijos Respubliką, nevengdama atakuoti net ir civilinių objektų.
Mūsų diplomatija šį faktą iki šiol yra linkusi ignoruoti. Skirtingai nei mūsų partneriai Europoje. Nutylima ir tai, kad tik paaiškėjus šioms karo pradžios aplinkybėms, Didžioji Britanija ir Švedija apsisprendė nebeprieštarauti deryboms dėl ES-Rusijos bendradarbiavimo sutarties. Lietuvai nebepritarė ir buvusios sovietinio bloko šalys, kažkada taip pat patyrusios Kremliaus karinę jėgą. Tai tikrai ne prorusiškos šalys.
Yra dar viena priežastis, kodėl į Lietuvos argumentus vis mažiau įsiklauso partneriai Europoje. Jie nėra tikri, ar Lietuva veikia buvusioje Sovietų Sąjungoje, kaip Europos valstybė, ar kaip JAV valios vykdytoja. Nesuvokia, kada Lietuva gina savo, o kada kitų valstybių interesus.
Žinant, koks plyšys atsirado tarp Europos ir Amerikos per pastaruosius metus, aišku, kad besąlygiškas JAV prezidento George Bush politikos rėmimas prisidėjo prie to, kad ir Lietuvos balsas Europoje vis mažiau reiškia. Išskyrus tą atvejį, kai Lietuvos prezidentas buvo naudingas didžiosioms Europos valstybėms spausti Lenkiją dėl Lisabonos sutarties.
Šiandien vienu svarbiausių Lietuvos užsienio politikos uždavinių tampa balanso išlyginimas su partneriais abiejose Atlanto pusėse, palaikant aktyvius santykius su JAV, bet ir daugiau konsultuojantis su partneriais Europoje. O svarbiausia veikti, atsižvelgiant į savo, bet ne kitų šalių interesus. Smūgis diskusijose su Europos Sąjungos partneriais galbūt taps aliarmo skambučiu mūsų europinėje politikoje, kuris privers atsikvošėti.
Gali būti, kad aukšti diplomatai tapo tokie aktyvūs viešajame gyvenime ir dėl permainų šalies vidaus politikoje. Bet tai jau kita tema, kuri reikalauja nemažesnio dėmesio, nei problemos Lietuvos europinėje politikoje.
