ES – nedidelė decentralizuota valstybių sąjunga – kaip Ivano Krylovo pasakėčioje, kurioje gulbė, lydeka ir vėžys tempė vežimą. Gulbė veržėsi į dangų, lydeka tempė į vandenį, o vėžys - atvirkščiai, atatupstas. Vežimas - nė krust! O dar ir vežimas, deja, bet pilnas.mėšlo...
__Vokietija nori didelės, vieningos ES – naujojo reicho, Prancūzija – mielai pavaikytų smulkesnes žuvytes dumble, na, o senas sudirgęs ir varvantis liūtas atbulai bristi nori – ir taip savais parazitais jau nušašęs iki ausų. Negi duosis dar kažkokiem padaram už ūsų tampomas?
__Iš istorijos matome, kad net tokia griežtai centralizuota valstybė kaip JAV turi labai rimtų finansinių problemų, nes ir ji gyvuoja tik statydama pasaulinę finansinę piramidę, taip kasmet išplaudama trilijonus iš esmės beverčių dolerių, paversdama trečiąjį pasaulį baudžiauninkais, kurie dirba tik už maistą.
__Taigi ES nėra jokių šansų išgyventi decentralizuotai. Bet ar visi išdidūs europiečiai norės atsisakyti bent jau ekonominio suvereniteto. Akivaizdu, kad ne. Pasistumdymas tęsis tol, kol atsisijos išdidūs ar neįgalūs susitarti nariai. Žinoma, kad tuo laikotarpiu kentės euras ir visi, kas su juo susiję. Bendroje pasaulio krizėje dolerio nuosmukio gal ir neaplenks, bet degraduos tolygiai, kol kinams nepritrūks kantrybės.
__Pasaulio finansiniam perdalijimui reikalinga nauja visuotinė, resursais griežtai paremta valiuta arba auksas, kurio brangimą matome. Vėlgi, kad ekonominės problemos teisingai išsispręstų, būtina pasaulinė finansų krizė ir recesija, iki realių verčių nusistovėjimo. Dėl to „laisvąją rinką“, o teisingiau - monopolizuotas rinkas ir korupcinį valdymą periodiškai krečia krizės ir karai, kaip kraštutinis, necivilizuotas ekonominių problemų sprendimo būdas, pasaulio užvaldymo galimybė. __Paskutinė ekonominio vėžio stadija – siekis užvaldyti pasaulio išteklius, pavergti silpnesniuosius bent jau finansiškai. Suteikti jiems galimybę beviltiškai prasiskolinti ir priversti susimokėti, padengti plaunamas valiutas, jei ne krauju – tai bent juodu prakaitu.
__Bet visos vergystės turi pabaigą, kai vergas supranta, kad jis nebeturi ko prarasti, o jo vaikai bėga iš namų. Tai antra, apatinė revoliucijų dedamoji. Ir niekur mums nuo K.Markso nepabėgti. Taigi decentralizuota ES yra pasmerkta nuolatiniam erzeliui, sunkiems sprendimams bei netektims. Pats laikas Lietuvai labai susimąstyti, aiškiai įvardinti esamas ir galimas problemas, sugebėti protingai pasirinkti.
__Nebuvau kategoriškai nusiteikęs prieš Lietuvos stojimą į ES, nes tikėjausi kultūringesnės, sąžiningesnės ES įtakos mūsų politikams, vadybai. Tikėjausi, kad Lietuva suklestės savo darbščių ir kvalifikuotų žmonių dėka, kad ES labiau kovos su korupcija, neplatins ir neskatins demoralizacijos. Bet tai neįvyksta. Lietuviai kaip niekada vieningai balsuoja kojomis ir ligomis. Ar tai nesukrečia mūsų iki širdies gelmių, kad esame pigiai parduodami, juodai išnaudojami, skurdu marinami ir išvaromi iš Tėvynės? Gal kažkam tik to ir tereikia? O mums?