Roterdamo (Olandija) kino festivalyje Niujorko filmininkas Jonas Mekas pristatė naujausią savo kūrinį - filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“. Po penkias valandas užtrukusios premjeros, stovėdamas jau kitoje kameros pusėje, J. Mekas vieną minutę išsižadėjo Vilniaus. O kitą - jį vėl įsisegė į savo juodo palto atlapus, arčiau širdies.
Beje, naujausią savo kūrinį apie lemtingus 1989-1991 m. įvykius J. Mekas kūrė sėdėdamas Niujorke, savo namuose, priešais televizorių. Trumpai tariant - perfilmuodamas tai, ką rodė amerikiečių televizijos. „Tai filmas apie tai, kas svarbu man ir ką norėčiau papasakoti visam pasauliui“, - J. Mekas pristatė savo filmą publikai, rašo „Respublika“.
Ne mažiau svarbu Niujorko filmininkui pasirodė pademonstruoti ir tai, kaip jo meilė virto antipatija. Tiesiog pasidygėjimu Vilniumi, Lietuva.
Teatrališkai išsisegdamas žalią Europos kultūros sostinės ženkliuką iš savo atlapų, J. Mekas kalbėjo: „Kas čia dedasi su mūsų kultūra ir mūsų kultūros sostine? Kur yra galvos mūsų miesto mero ir Kultūros ministerijos? Man pasidarė gėda. Nusiimsiu šitą ženkliuką!“
„Miesto valdžia leidžia, išnaudoja kažkur pinigus, kurie turėtų būti skirti kultūrai. Juokiasi iš kultūros ir tų žmonių, kurie prisideda prie to, kad Lietuva yra pasaulyje žinoma, - tęsė filmininkas iš Niujorko. - Sakysim, Jurgis Mačiūnas, „Fluxus“. Vilniaus miesto darbuotojai juokiasi: „Įrodykit, kad čia menas!“ Aš negaliu reprezentuoti Vilniaus, nes tas miestas nėra Europos kultūros centras“.
Taip putojosi ponas, kuriam Vilnius vis dar skolingas 6 mln. litų (antra tiek jis jau gavo). Už „Fluxus“ kolekciją, kurią jis pats kadais už dyką perėmė iš savo bičiulio J.Mačiūno, norėjusio tiesiog atsikratyti ta krūva popierių. Kolekciją, kuri gimė Niujorke. Kuri visa savo esybe yra „niujorkiška“, „fluksiška“, o tuo pačiu - neuždaroma tarp keturių muziejaus sienų, bet nuolat kuriama ir perkuriama, gimstanti žaidžiant, kvailiojant, siekiant išsilaisvinti. O ne trūnyti kažkokiame visiškai svetimame mieste (J. Mačiūnas niekada per daug nedemonstravo savo atsidavimo Lietuvai), Europos pakraštyje, paslėpta rūsiuose nuo dienos šviesos ir žmonių.
Galų gale - kas galėtų įrodyti, kad kažkur Vilniaus rūsiuose slepiami popierėliai yra būtent J. Mačiūno? Juk didelės dalies darbų autorystė nurodoma tiesiog kaip „Fluxus“. Fluksistai apskritai siekė ištrinti autorystės ribas (kad konkurencija tarp menininkų sumažėtų). Tad jei ponas Mekas išsižada Vilniaus tik dėl to, kad kažkas abejoja šios 12,5 mln. litų kažkieno įkainotos kolekcijos autentiškumu ir verte, peršasi tik viena išvada: nelabai jis turbūt tą Vilnių myli...
„Aš norėjau išimt ir išmest va šią (ženkliuką - aut.past.). Bet tada aš pagalvojau apie Lietuvos jaunimą. Ne, aš negaliu jūsų išduoti. Aš esu su jumis. Ir jūs pakeist Vilnių ir tą mero ofisą jaunais, kitaip galvojančiais žmonėmis. Ir kultūra grįš, pasiliks. Palieku (ženkliuką - aut. past.) jums, kurie ateisit ir juos visus pakeisit“, - savo manifestą užbaigia J. Mekas.
Bet jis šiek tiek klysta. Ne tik „Vilniaus mero ofisas“ abejoja dėl tų 12,5 mln. litų. Abejoja paprasti miestiečiai, Vilniaus menininkai, teatralai, skulptoriai, rašytojai, architektai. Neabejoja tik ponas Mekas. Kaip tikras verslininkas.
Algė Ramanauskaitė
