"Mes buvome truputį turistai, truputį tikėjimo piligrimai. Iš pradžių sukinėjomės aplinkui Jeruzalę, paskui įvažiavom į Šventąjį miestą, - pasakojimą apie Jeruzalę pradeda klaipėdietis žurnalistas ir fotomenininkas Antanas Stanevičius. - Pažadėtoji Žemė man yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo tėvynę."
"Eidamas su tėvu septynis kilometrus į Raguvos bažnyčią (Panevėžio rajonas), galvodavau: kur einu, ko einu, kas yra Dievas, kas yra Kristus? Mano vaikystėje šv. Mišios dar buvo laikomos lotyniškai. Nieko nesuprasdavom, bet tai netrukdydavo Dievą įsivaizduoti, kartais su baime. Davatkėlė mokė Katekizmo, kaip ji, bemokslė, suprato.
Prisimenu vieną klausimą iš tų mokymų: ką tu atsakysi, kai kunigas paklaus: "Kam žmogus gyvena ant žemės"? Buvau iškalęs: "Kad įvykdytų Dievo valią ir patektų į dangų." Ir net R. Ozolo ateizmo paskaitos Vilniaus universitete skatino domėtis Dievu ir jo esme; tai buvo religijos tyrinėjimai, ir daug sužinojome apie krikščionybę ir kitus tikėjimus.
Mintys vedė į vietą, kur Kristus skelbė tikėjimo revoliuciją ir buvo nukryžiuotas, - į Jeruzalę.
Labiausiai ją aplankyti mane skatino Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga "Kelionė į Jeruzalę". Tai kelionės reportažas, parašytas XVI a. pabaigoje, aktualus ir šiandien.
Bet, būdavo, tik susiruoši į Izraelį, ten - karo veiksmai. Kai to karo nematai iš arti, baisu: atrodo, tau tėkš į galvą palestiniečių paleista savadarbė raketa. Laukiant "gero oro" Izraelyje, teko aplankyti Maroką, Tunisą, Egiptą. Būnant Egipte antrą kartą teko vaikščioti po Šventąją Žemę Sinajaus pusiasalyje: užkopti į Mozės kalną, kur Dievas Mozei davė Dešimt įsakymų. Ta istorinė žemė vėl buvo atitekusi Izraeliui per 1967 metų karą. Vėliau Sinajaus pusiasalis buvo grąžintas Egiptui. Šarm-El-Šeicho miestelis yra pastatytas Izraelio valdymo metais. Teko šnekėtis su vienu beduinu, ir klajoklis prisimena Izraelio laikus kaip labai gerus, kai buvo nutiesti keliai, pagyvėjusi prekyba.
Mes buvome truputį turistai, truputį tikėjimo piligrimai. Iš pradžių sukinėjomės aplinkui Jeruzalę, paskui įvažiavom į Šventąjį miestą.
Alyvmedžiai prisimena Kristų
Alyvų sodas, kur Kristus buvo Judo išduotas paskutiniuoju pabučiavimu, pilnas tokių storų alyvmedžių kaip Stelmužės ažuolas. Tikėtina, kad jie augo du tūkstančius metų.
Labai kaitina kraują, mintis ir jausmus ėjimas Via Dolarosa (Kristaus kančių keliu). Įsijausti trukdo arabai, kaip įkyrūs mašalai siūlantys pirkti suvenyrų. Bažnyčiose matytos ir eitos Kristaus kančių stotys, apaugusios vaizduotės vaisiais, sako, kad viskas turėtų būti švenčiau, paslaptingiau, bet suvoki, kad nešančiojo kryžių kelias kitaip atrodė. Jeruzalėje kultūrinių sluoksnių tiek daug, kad jeigu juos archeologai supainiotų, pasimestų amžiuose ir jų tyrinėjimai netektų mokslinio patikimumo. Neseniai buvo ne kokių "šulerių", o rimtų mokslininkų išleista knyga, pasakojanti apie surastą Jėzaus šeimos kapą. Ką tik statybininkai Jeruzalėje pajudina, tuoj pat fiksuojami atsivėrę klodai, suteikiantys naujų žinių apie senuosius laikus.
Labai veikia Kristaus Šventojo Kapo Bazilikos aplankymas. Įėjimas nieko įspūdinga nežada, bet patekęs į vidų pamatai, kad ji susidaro iš kelių milžiniškų koplyčių arba bažnyčių: katalikų, graikų stačiatikių, etiopų, armėnų...
Bažnyčios skirtingos pagal apeigas, ten vyksta mišios. Relikvijos: uola, ant kurios Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, skilusi šventyklos siena taip veikia, kad iš Bazilikos nesinori išeiti. Turistų ir maldininkų labai daug, prižiūrėtojams tai virtę rutina, ir jeigu tave aprėks, gali juos, pervargusius, suprasti.
Yra net po kelias vietas, kur galėjo vykti Naujajame Testamente atspindėti įvykiai, sakykim, Paskutinė vakarienė. Ji galėjo vykti ne kaip Renesanso paveikslai vaizduoja - už stalo, bet kieme ant pievutės arba ant grindinio.
Jeruzalė turi magnetinį lauką, kuris visus traukia. Štai nuostabi musulmonų mečetė auksiniu stogu Al Aksa byloja, koduotą konfliktą, kuris niekaip neišsprendžiamas. Toje vietoje stovėjusios Saliamono, Erodo šventyklos. Iš žydų girdėjau, kad kai tuokiama pora, jie tik tada taps vyru ir žmona, kai prisieks dėsią visas pastangas, kad atstatytų Erodo laikų šventyklą. Bet kas pajudins Al Aksą, kuri musulmonams yra trečioji pagal svarbą mečetė po Mekos ir Medinos? Nebent pasaulio pabaiga.
Ko norėtų kiekvienas vyras
Jeruzalei nepakartojamo kolorito suteikia žydai ortodoksai, kurie dėvi juodus drabužius, plačiabryles skrybėles, užsiželdinę barzdas ir žandenas, su kasytėmis. Jie meldžiasi iki transo prie Raudų sienos, kuri yra išlikusi Antrosios šventyklos vakarinė siena. Apie ortodoksus sukurta daug anekdotų. Nuosaikesni žydai pasakojo, kad pagrindinis ortodoksų darbas yra melstis ir daryti vaikus. Kontracepcijos nenaudoja, žmonos gimdo ir po penkiolika vaikų. Kaip jos atlaiko tą vargą be perstojo gimdydamos ir prižiūrėdamos vaikus, kelia nuostabą, nes toli gražu ne kiekviena šeima gali samdyti tarnaites. Pasakojama, kad ortodoksų šeimoms Izraelio žydų valstybė moka rentas už tai, jog jie savo maldomis palaiko, kad Izraelis būtų stiprus, klestėtų, įsitvirtintų Pažadėtoje Žemėje.
Yra prieštaravimų tarp žydų, norinčių gyventi pasaulietiškai ir būti Izraelio piliečiais, ir tarp trečdalio aršių tikinčiųjų, kurie per šabą net degtuko neuždegs.
Tie smulkmeniški reikalavimai netgi juokingi: argi Dievas nesupras, kad tu šeštadienį turi užsikurti ugnį, vaikui paduoti pienelio. Bet kiekvienas rimtesnis Izraelio viešbutis turi šabo liftus, kurie šeštadieniais stoja kiekviename aukšte, kad nereikėtų paspausti mygtuko, nes tai esąs darbas. Šeštadieniais šalis apmiršta, visi meldžiasi.
Izraelio armijoje tarnauja labai gražios merginos su uniformomis, visi kariai visur vaikšto su ginklais, sako, kad ginklų turi kiekviena izraeliečių šeima. Žmonės išmokyti suteikti medicinos pagalbą sužeistiesiems, uždėti dujokaukes vaikams ir seneliams, nuvesti juos į slėptuves.
Bet Dievo išrinktojoje tautoje yra žmonių, nenorinčių tarnauti kariuomenėje, ir jos vengdami stengiasi išvažiuoti į Ameriką ar kitur. Dalis jaunimo bėga iš Izraelio ir kuriasi kitur.
Prieš dešimtmetį lėktuvu skrendant į Ameriką, man teko sėdėti šalia apsišvietusio musulmono. Po kelių konjako taurelių ėmėme šnekėtis atvirai. Jis girdėjęs, kad Lietuvos valstybė buvusi didžiulė - nuo Baltijos iki Juodosios jūros. O taip, prieš 400 metų. Egiptietis suktai paklausė: "O kodėl dabar negrįžtate prie Juodosios jūros?"
Atsakiau, kad tokiu atveju mums iškviestų psichiatrų brigadą. Tada egiptietis pabrėžė: "O žydai sugrįžo po dviejų tūkstančių metų ir įžūliai stumia arabus iš jų gimtųjų žemių."
Žydai kolūkiečiai
Izraelis yra labai produktyvi žemės ūkio valstybė, eksportuojanti javus, vaisius, maisto produktus. Sunku patikėti, bet geriausias kolūkio modelis yra kibucas - kolektyvinis ūkis, kuriame kaip komunizme jo nariai kartu dirba ir viskuo bendrai naudojasi. Vaikus auklėja vaikų darželiai; gal ir pažeistas šeimos modelis, bet kibuce gyvenančio ir dirbančio žmogaus ir jo šeimos socialinis saugumas yra visiškai užtikrintas.
Man anglų kalbos prireikė vos kelis kartus: susikalbėdavau rusiškai ir lietuviškai. Ateinu į vaistinę tepalo nuo saulės skilinėjančioms lūpoms, girdžiu, ir vienas, ir trečias su provizoriumi kalba rusiškai. Yra ir kitų paradoksų: Jelcino valdymo ir suirutės metais rusai stengėsi bet kur emigruoti iš šalies, net grynakraujai rusai su suklastotais kilmės dokumentais plūdo į Izraelį.
Žmonės religijų kaleidoskope
Judaizmas, krikščionybė, islamas, - viskas čia greta. Haifoj įsikūrusi milžiniška Bahajų šventykla.
Bahajų tikėjimą, grindžiamą Dievo, religijų ir žmonių vienybe, daugiau kaip prieš šimtmetį suformulavo musulmonų šviesuolis. Ta šventykla - ant įspūdingo, išradingai apželdinto kalno, kur kiekvienas lapelis, žolytė žirklėmis apkarpyti.
Man, dideliam armėnų kultūros gerbėjui, įdomus buvo armėnų krikščionių kvartalas Jeruzalėje: toks paryžietiškas, švarus, pikantiškas. Slogiai atrodo netoli Jeruzalės ir kitose Izraelio vietovėse esančios betoninės didelės ir ilgos sienos.
Į Betliejų, Kristaus gimtinę (ten yra arabų teritorija), įleidžia visus, išskyrus Izraelio piliečius. Yra ir daugiau dalykų, kurių niekad nesuprasim. Arabai turi žodį "Maktub". Pažodžiui jis reiškia "taip įrašyta", bet iš esmės: "Taip yra, taip turi būti ir bus, neklausk kodėl."
Košerinės kiaulės ir Negyvoji jūra
Košerinis maistas yra sveikas ir skanus, aukštos kokybės, remiamasi tūkstantmete patirtimi, kaip skersti galviją, kad jo mėsa nebūtų sugadinta streso, kad būtų tinkamai nuleistas kraujas. Bet ne visi žydai prie jo prisirišę. Įdomu, kad įsigudrino apeiti reikalavimą nevalgyti kiaulienos, nes kiaulė - nešvarus gyvulys. Pasakojo, kad izraeliečiai ėmę auginti kiaules tvartuose su grindimis, taigi tokia kiauliena - košerinė. Litvakai prašo atvežti lietuviškų lašinių paltį.
Nustebino, kad mūsų grupėje buvęs statybininkas - elektrikas pastebėjo prastai išvedžiotą elektros instaliaciją: Lietuvoje lyjant sproginėtų saugikliai, kiltų gaisrai. Matyt, jie neturi pakankamai kvalifikuotų darbininkų, kurie pristatytų kokybiškų namų naujakuriams.
Važiuojant prie Negyvosios jūros per dykumas akį veria spalvos, o klestelėjus (pasinert neįmanoma) į jūrą toks jausmas tarsi Mėnulyje būtum. Negyvoji jūra turi daug gydomųjų savybių - man sloga dingo per kelias valandas. Kas serga psoriaze, kitom ligom, pagydo oras, vanduo ir purvas.
Ivona Žiemytė
