Rusijos atstovų teigimu, kareivių pratybos Padniestrėje skirtos tobulinti antiteroristinius veiksmus ir karinių bazių gynybą mokantis atremti ataką.[1] Atsižvelgiant į įvykius Ukrainoje, tokio pobūdžio pratybos, atrodytų, gali būti nukreiptos į geresnį pasirengimą veiksmams Ukrainoje. Siekdami pagrįsti šį įtarimą galime paklausti: o kodėl pratybos surengtos tokioje zonoje, kokia yra Padniestrė, ir šalia Ukrainos, o ne Rusijos teritorijoje?
Dar prieš paskelbiant apie šias pratybas, tačiau jau prasidėjus neramumams Ukrainoje, į Padniestrės teritoriją buvo įvesta daugiau Rusijos kareivių.[2] Jų įvedimas oficialiai gali būti pateisinamas Rusijos valdančiųjų institucijų leidimu siųsti savo kareivius į kitas valstybes, jei jų reikia ginti Rusijos piliečių ar etninių rusų teisėms kitose valstybėse. Kitu atveju kaip formalus pagrindimas gali būti įvardinamas siekis palaikyti taiką Padniestrėje.
Jau 2006 metais Rusijos Federacijos Taryba priėmė specialią rezoliuciją „Dėl Rusijos Federacijos karinių pajėgų ir specialiųjų operacinių pajėgų naudojimo už Rusijos Federacijos teritorijos ribų siekiant užkirsti kelią tarptautiniams teroristiniams veiksmams“, kurios nuostatos leido prezidentui siųsti į užsienį bet kokius ginkluotus žmones, net jei jie oficialiai nėra laikomi Ginkluotųjų pajėgų dalimi. Anksčiau jiems buvo uždrausta dalyvauti operacijose kitose valstybėse remiantis Rusijos Federacijos kovos su terorizmu įstatymais.[3] Taigi, apmokytų, tačiau nebūtinai Rusijos kariuomenei formaliai priklausančių žmonių srautai gali būti įvedami į kitų valstybių teritorijas ir, tikėtina, ne visais atvejais tai oficialiai galėtų būti traktuojama kaip kariuomenė. Toks oficialus statusas itin naudingas ginant poziciją, kad veiksmai yra ne kariniai, nes tie žmonės nepriklauso Rusijos kariuomenei. Rusija sukūrė sau palankią teisinę aplinką veikti, o rusakalbiai regionai, kurie po Sovietų Sąjungos griūties ir taip nėra ramios teritorijos dabartinių valstybių sudėtyje, sudaro itin geras sąlygas tokiai veiklai. Padniestrė yra vienas tokių regionų.
Vertinant dabartinę Padniestrės situaciją naudinga prisiminti aplinkybes, kaip šis regionas tapo zona, kurioje stabilumą palaiko tarptautiniai taikdariai (tiesa, dauguma jų – Rusijos kariai). Šiam statusui atsirasti iniciatyvą parodė Rusija. Formuojantis Moldovos Respublikai Padniestrė tapo probleminiu regionu: jame nesugebėta užtikrinti Moldovos kontrolės. 1992 metais de facto buvo įtvirtintas regiono atsiskyrimas ir atsirado Padniestrės Moldovos Respublika (PMR). Nuo to laiko regiono statusą palaiko Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Be to, Padniestrėje Rusija laiko ir specialiąją operacinę grupę, kuri saugo Rusijos karinę įrangą bei nuosavybę.
Jokia valstybė nepripažįsta Padniestrės atsiskyrimo, Jungtinės Tautos nėra suteikusios jokio statuso šiam politiniam dariniui, tačiau jis veikia kaip valstybė. Nuo 1994 metų PMR galioja vietinės valdžios priimta konstitucija, regionas veikia kaip „nepriklausoma valstybė“, turinti savo vyriausybę, prezidentą, įstatymus. Tik Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabacho respublika pripažįsta PMR kaip nepriklausomą valstybę, o pastaroji atsilygina joms tuo pačiu.[4]
Padniestrės vykdoma politika yra itin prorusiška. Jau 2006 metais Padniestrėje buvo surengtas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos, kuris sulaukė 97 procentų palaikymo, kaip ir įvykęs „referendumas“ Kryme.[5] PMR itin nori prisijungti prie Rusijos Federacijos, o prasidėjus įvykiams Ukrainoje dar kartą paprašė priimti į Rusijos Federaciją ir suteikti Rusijos Federacijos pilietybę PMR gyventojams. Ypač reikia paminėti, kad PMR ir Rusijos Federacija neturi bendros sienos. Priėmus PMR į Rusijos Federacijos sudėtį atsirastų dar vienas panašus kaip Kaliningrado sritis anklavas, kurį reikėtų gana stipriai remti finansiškai.
Įtaką politinei PMR orientacijai daro ekonominė situacija. Vienas pagrindinių Padniestrės pajamų šaltinių yra ginklų gamyba: ji sudaro 35–60 procentų visų pajamų.[6] Toks pajamų šaltinis yra kiek paradoksalus atsižvelgiant į politiškai nepakankamai aiškiai apibrėžtą Padniestrės statusą. Vis dėlto, kaip ir taikos palaikymo pajėgas, taip ir daugumą gamyklų finansuoja Rusija.
Moldova, kurios dalis yra Padniestrė, – viena skurdžiausių Europos valstybių. Pagrindiniai pajamų šaltiniai – vyno, vaisių, daržovių eksportas. Viena svarbiausių eksporto rinkų yra Rusija, kuri prieš Moldovą, kaip ir prieš kitas valstybes (Lietuvą, Ukrainą), vis pakartotinai naudoja importo uždraudimo taktiką, siekdama paveikti politinius šios valstybės sprendimus. Eksportas stabdomas nurodant, kad importuojami produktai yra pavojingi vartoti (sveikatai). 2013 metais priežastimi uždrausti vyno importą tapo Rusijos ekspertų nustatytas per didelis kiekis plastiko pėdsakų jame. Atšaukti importo draudimą Rusijos ekspertų neįtikino netgi Moldovos pateikta informacija, kad pačioje Rusijoje ir Europos Sąjungoje dar didesnis plastiko pėdsakų kiekis yra leidžiamas net gyventojų vartojamame vandenyje.[7]
Moldova yra itin priklausoma nuo Rusijos tiekiamų dujų, tačiau kartu yra išreiškusi siekį labiau orientuotis į Europos Sąjungą nei į Rusiją (čia verta prisiminti Ukrainos pozicijos svyravimą tarp Europos Sąjungos ir Rusijos). 1997 metais, būdama viena iš tarpininkių tarp Moldovos ir Padniestrės atstovų, Rusija siekė, kad būtų konstituciškai įtvirtintas Padniestrės federacinis statusas Moldovos teritorijoje, taip užtikrinant galimybę didesniam Rusijos dalyvavimui priimant vidinius Moldovos politinius sprendimus ir stabdant jos integracijos į Europos Sąjungą procesą. Tačiau federalizmas nebuvo įtvirtintas. 2003 metais dėl Vakarų spaudimo Moldova taip pat atsisakė pasirašyti vadinamąjį Kozako memorandumą, kuriuo buvo siūloma įvesti Moldovoje asimetrinę federacinę santvarką, suteikti nuolatines veto teises Padniestrei bei Gagaūzijai ir užtikrinti Rusijos kariuomenės dislokavimą Padniestrėje iki 2020 metų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat prisidėjo prie tarptautinės nuomonės dėl Padniestrės formavimo ir skatino labiau orientuotis į Europos Sąjungą. Bylos „Ilascu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją“ sprendime pabrėžtas Rusijos politikos nelegalumas remiant separatistinius režimus Europoje, abi valstybės įvardintos kaltomis dėl neišspręstos Padniestrės problemos ir atkreiptas dėmesys į didžiulę Rusijos įtaką Padniestrėje. Nuspręsta, jog ir Rusija, ir Moldova nesugebėjo užtikrinti žmogaus teisių Padniestrėje, taip pat Moldovai paskirtas įpareigojimas atkurti šios teritorijos kontrolę. Už sprendimo įgyvendinimo priežiūrą atsakingas Europos Tarybos Ministrų Komitetas.[8]
Dar vienas žingsnis link Europos Sąjungos (skirtingai nei Ukrainai) Moldovai buvo 2013 metų lapkritį Vilniuje įvykęs viršūnių susitikimas, kuriame valstybė pasirašė susitarimą su Europos Sąjunga dėl politinių reformų ir laisvosios prekybos.[9] Didelė dalis Moldovos produkcijos neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų, todėl šaliai tai nėra palengvinimas tarsi burtų lazdele mostelėjus. Vis dėlto tai – aiškus politinis poslinkis link Europos Sąjungos, kuris, beje, neatitinka Rusijos interesų. Vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų šaliai kandidatei yra išspręsti visus teritorinius nesutarimus, be sutarimo dėl Padniestrės tolimesnė integracija į ES nėra galima. Todėl Padnestrė yra gana paranki priemonė Rusijai, siekiančiai pristabdyti Moldovą nuo tolimesnio politinio poslinkio link Europos Sąjungos.
[1] http://www.smh.com.au/world/russia-stages-exercises-in-breakaway-moldova-region-of-transnistria-20140326-zqmyi.html
[2] http://www.reuters.com/article/2014/03/25/us-russia-military-exercises-idUSBREA2O1KB20140325
[3] http://www.loc.gov/law/help/russian-georgia-war.php
[4] http://www.unrepresentedunitednations.org/unrepresented-nation-or-people/transnistria/view-details.html
[5] http://www.ibtimes.com/russia-conducts-military-exercises-moldovas-breakaway-region-transnistria-near-ukraines-western
[6] http://yalejournal.org/wp-content/uploads/2011/01/051103skordas.pdf
[7] http://www.economist.com/blogs/economist-explains/2013/11/economist-explains-18
[8] http://yalejournal.org/wp-content/uploads/2011/01/051103skordas.pdf
[9] http://www.economist.com/blogs/economist-explains/2013/11/economist-explains-18
