Tai istorija apie vaikiną, kuris buvo vilkas, ir merginą, kuri tapo vilke.
Vos prieš kelis mėnesius Semas buvo mistinė būtybė. Tai jo mes nemokėjome pagydyti. Tai jo atsisveikinimas buvo sunkiausias. Jo kūnas buvo mįslė, per keista ir siaubinga, kad perprastume.
7–32 psl. Įžanga. Greisė
Bet pavasaris jau atėjo. Šylant orams vilkai netruks nusimesti kailį ir grįžti į žmogaus kūną. Semas bus Semas, Koulas bus Koulas, aš vienintelė neatvirsiu į žmogų.
Pernai to ir tetroškau. Dėl begalės priežasčių svajojau prisidėti prie vilkų rujos, gyvenančios miške už mūsų namo. Bet dabar ne aš stebiu vilkus laukdama, kada vienas jų ateis pas mane, o jie stebi mane laukdami, kada ateisiu pas juos.
Jų akys, žmonių akys vilkų kaukolėse, primena man vandenį: skaidrų, žydrą, pavasario dangų atspindintį vandenį; rudą, lietaus suplaktą upelį; vasarą pražydus dumbliams sužaliavusį ežerą; sniegu užverstą papilkėjusią upę. Po lietaus permerktais beržais mane stebėdavo tik geltonos Semo akys, o dabar aš juntu skvarbius ir slegiančius visos rujos žvilgsnius. Skvarbius dėl žinojimo, skvarbius dėl nepasakytų žodžių.
Kai paaiškėjo rujos paslaptis, vilkai miškuose virto nepažįstamaisiais. Žavingais, viliojančiais – bet nepažįstamaisiais. Kiekvieno akyse slypėjo svetimo žmogaus praeitis; vienintelis vilkas, kurį pažinojau, buvo Semas, o jis dabar šalia. Noriu ir toliau laikyti Semo ranką delne, justi jį glaudžiant skruostą man prie kaklo.
Bet kūnas mane išduoda. Aš esu nepažinta, nepažini.
Ši istorija apie meilę. Net nenutuokiau, kad yra tiek skirtingų meilės atmainų ir kad dėl meilės galima nuveikti tiek įvairių dalykų.
Net nenutuokiau, kad yra tiek būdų atsisveikinti.
Pirmas skyrius
Semas
Mersi Folsas Minesotos valstijoje atrodo kitaip, kai žinai, kad visą gyvenimą liksi žmogus. Anksčiau jis man egzistavo tik vasaros karštyje; saulėkaitoje besiraitantys betono šaligatviai ir lapai, – visa atsidavė karštu asfaltu ir išmetamosiomis sunkvežimių dujomis.
Augalų šakoms išvien puošiantis trumpalaikiais pavasariniais šviesiai rausvais apsiuvais man lemta būti čia.
Atsikratęs vilko kailio, kelis mėnesius iš naujo mokiausi būti vaikinu. Vėl įsidarbinau „Kreivojoje lentynoje“, tarp naujų žodžių ir verčiamų puslapių garsų. Paveldėtą iš Beko visureigį, pilną jo ir vilkų pasaulio kvapų, iškeičiau į folksvageną golfą, kuriame vos užteko vietos man, Greisei ir mano gitarai. Pajutęs pro netikėtai atidarytas duris dvelktelėjusį šalto oro gūsį, stengiausi nekrūptelėti. Atsigodėdavau, kad nebesu vienas. Naktį mudu su Greise įslinkdavome į jos kambarį ir susirangydavau prie jos kūno, uosdamas savo naujo gyvenimo kvapą ir taikydamasis prie jos širdies plakimo.
Jei girdint pratisą vilkų kauksmą vėjyje krūtinėje kas nors ir kliūdavo, gydomąjį balzamą man atstodavo kasdienis, įprastas gyvenimas. Laukiau Kalėdų su savo mergina glėbyje, tikėjausi privilegijos pasenti šiame neįprastame kūne. Žinojau, kas manęs laukia. Turėjau viską.
Laiko dovana manyje paslėpta
Ateitis staiga atverta
Ėmiau į knygyną nešiotis gitarą. Pirkėjų būdavo mažai, todėl valandas leisdavau niekam negirdint dainuodamas savo dainas knygomis nustatytoms sienoms. Greisės man nupirkta užrašų knygutė pamažu pildėsi žodžių. Kiekvienas naujas prirašytas dienos puslapis buvo pergalė prieš besitraukiančią žiemą.
Šiandiena – lygiai kaip vakarykštės: tuščios ir šlapios ryto gatvės, vis dar nėra pirkėjų. Atidaręs knygyną, neilgai trukus nustebau – išgirdau kažką įeinant. Atrėmęs gitarą į sieną šalia kėdės pakėliau akis.
– Sveikas, Semai, – pasisveikino Izabelė.
Buvo keista matyti ją vieną, be Greisės, ir dar keisčiau matyti čia, knygyne, jaukiame savo urvo, iškloto knygomis minkštais viršeliais, prieglobstyje. Žiemą praradusi brolį, ji kalbėjo atšiauriau, akys tapo ryškesnės, nei ją pamačius pirmą kartą. Atsargiai ir abejingai stebimas pasijutau kiaurai permatomas.
– Kas nauja? – paklausė sėsdamasi ant tuščio suoliuko šalia, kojas sukryžiavo priešais save.
Greisė kojas būtų pasikišusi po suoliuku. Pamačiusi mano arbatą, Izabelė jos gurkštelėjo ir sunkiai atsidūsėjo.
Žvilgtelėjau į arbatą.
– Nieko ypatingo. Pasikirpai?
Dingo jos nuostabios šviesios garbanos, jas pakeitė ryžtingas trumpų plaukų stilius – Izabelė atrodė graži ir kartu pažeidžiama.
Ji kilstelėjo antakį.
– Nebūčiau apibūdinusi tavęs kaip akivaizdžių dalykų mėgėjo, Semai, – tarė.
– Toks ir nesu, – atsakiau ir stumtelėjau jai arbatą popieriniame puodelyje. Man pasirodė, kad gerdamas po jos būčiau padaręs krūvą dviprasmiškų užuominų. Paskui pridūriau: – Kitaip būčiau paklausęs: Ei, ar neturėtum būti mokykloje?
– Taškas tavo naudai, – pasakė gerdama arbatą, lyg pati būtų atsinešusi.
Sėdėjome tylėdami, aš, kaip maitvanagis, susikūprinęs ant savo suoliuko, o ji grakščiai atsilošusi ant savojo. Lauke virš gatvės kybojo žemi ir sunkūs balti debesys, vis dar primenantys žiemą. Už lango pamačiau krintantį lietaus lašą, atšokęs nuo šaligatvio jis sustingo. Mintyse nuklydau nuo savo nubrūžintos gitaros prie Mandelštamo knygos, gulinčios ant prekystalio („Ką man daryti su šiuo kūnu, kurį man davė, tokiu savu, tokiu artimu man?“). Pagaliau pasilenkęs įjungiau po prekystaliu garso aparatūrą ir paleidau muziką.
– Pastaruoju metu prie namų matau vilkų, – tarė Izabelė. Pateliūskavo skystį puodelyje. – Skonis lyg vejos nuoviro.
– Užtat sveika, – atsakiau. Apgailestavau, kad ją paėmė; tokiu šaltu oru karštas skystis man atrodė kaip apsauga. Net ir žinodamas, kad man jos nebereikia, laikydamas puodelį rankose tvirčiau jaučiausi žmogumi. – Ar toli nuo savo namo?
Ji gūžtelėjo.
– Iš trečio aukšto matau juos miške. Regis, jie neturi savisaugos instinkto, kitaip prisibijotų mano tėvo. Jis nemėgsta vilkų. – Įsmeigė žvilgsnį į nelygų randą man ant kaklo.
– Pamenu, – atsakiau. Izabelė taip pat neturėjo priežasčių mėgti vilkų. – Jei pamatysi kurį žmogišku pavidalu, pranešk man, gerai? Kol tavo tėvas jo neiškimšo ir nepasistatė fojė. – Bandydamas sušvelninti savo žodžių toną, „fojė“ ištariau kone prancūziškai: „fuajie“.
Deginančio Izabelės žvilgsnio būtų užtekę, kad silpnesnį vyruką paverstų akmeniu.
– Jei prakalbome apie vestibiulius, – tarė, – ar pats vienas gyveni tame didžiuliame name?
Negyvenau. Širdyje suvokiau, kad turėčiau būti Beko namuose, pasitikti kitus, po žiemos žmogiškus pavidalus atgaunančius rujos narius, prižiūrėti keturis naujus vilkus, kurie jau tuoj tuoj turėtų atvirsti, bet nepajėgiau grįžti į tą aplinką žinodamas, kad nėra vilties vėl pamatyti Beką.
Šiaip ar taip, ten ne namai. Mano namai – Greisė.
– Taip, vienas, – atsakiau Izabelei.
– Melagis, – gudriai šypsodamasi atkirto ji. – Greisė meluoja kur kas geriau. Parodyk, kur laikote knygas apie mediciną. Ir nesistebėk – užsukau turėdama konkretų tikslą.
– Nė kiek neabejoju, kad turi priežastį, – kalbėdamas mostelėjau į kampą. – Tik dar turiu išsiaiškinti, kokia ta priežastis.
Izabelė atsistojo nuo suoliuko ir nuėjo prie mano nurodyto kampo.
– Atėjau, nes net vikipedijoje ne viskas aprašyta.
– Galima parašyti knygą apie tai, ko nerasi internete, – atsakiau.
Jai pakilus pagaliau galėjau įkvėpti. Pradėjau iš sąskaitos lankstyti paukštelį.
– Tau geriau žinoti, – pasakė Izabelė. – Juk tai tu buvai menama būtybė.
Nutaisęs grimasą toliau lanksčiau. Vienas sparnas dėl brūkšninio sąskaitos kodo margavo juodais baltais dryžiais, todėl nepažymėtas sparnas atrodė didesnis. Paėmiau tušinuką ketindamas užbrūkšniuoti ir antrą sparną, kad būtų tobulas, bet paskutinę akimirką apsigalvojau.
– Šiaip ar taip, ko ieškai? Medicinos knygų turime ne per daugiausiai. Daugiau apie saviugdą ir holizmą.
Izabelė, tupėdama prie lentynos, atsiliepė:
– Nežinau. Suprasiu pamačiusi. Kaip vadinasi tas daiktas, ta milžiniška knyga, kurioje surašyta viskas, kuo žmogus gali sunegaluoti?
– „Kandidas, arba Optimizmas“, – atsakiau. Bet čia nebuvo, kas suprastų mano juoką, todėl patylėjęs pridūriau: – Merko žinynas?
– Kaip tik jo man ir reikia.
– Neturime. Galiu užsakyti. – Nė netikrinau prekių sąrašo, buvau tikras. – Naujas jis nepigus, bet turbūt rasčiau tau naudotą egzempliorių. Iš esmės ligos nesikeičia. – Pervėriau siūlą per savo popierinės gervės nugarą ir atsistojau ant prekystalio jos pakabinti. – Tiesa, tikriausiai ji tau nebūtų labai naudinga, nebent nori tapti gydytoja.
– Mąsčiau apie tai, – pasakė Izabelė atšiauriai, ir vėl skambtelėjus skambučiui ir įėjus naujam pirkėjui supratau, kad ji man ką tik prisipažino.
– Tuojau prieisiu, – tariau, pasistiebęs ant pirštų galų ir nuo prekystalio taikydamas užmesti siūlo kilpą ant lempos. – Sakykite, jei reikia pagalbos.
Tai truko tik vieną širdies tvinksnį, bet Izabelei nutilus pasirodė, kad visa aplink nuščiuvo. Sudvejojęs nuleidau rankas prie šonų.
– Galite neskubėti, – atsakė atvykėlis kuo ramiausiai, kaip žinantis, ko nori. – Palauksiu.
Dėl keistos gaidelės jo balse staiga praradau susidomėjimą savo užgaida ir atsisukęs pamačiau šalia prekystalio stovintį ir į mane žiūrintį policininką. Iš viršaus regėjau, kas kabo jam prie diržo: pistoletas, radijo stotelė, ašarinių dujų balionėlis, antrankiai, mobilusis telefonas.
Jei turi paslapčių, net jei tos paslaptys nieko nelegalaus neslepia, policininkas darbovietėje gali tave priblokšti.
Pamažu nusiropščiau nuo prekystalio ir, neryžtingai mostelėjęs į gervę, tariau:
– Šiaip ar taip, nieko gero. Ar... padėti jums ką rasti? – klausdamas sudvejojau, nes supratau, kad jis čia atėjo ne apie knygas pasikalbėti.
Jaučiau kaklo venoje stipriai ir greitai plakant pulsą. Izabelė pradingo, ir parduotuvė atrodė tuščia.
– Tiesą sakant, jei neužsiėmęs, norėčiau trumpai su tavim šnektelėti, – mandagiai tarė pareigūnas. – Tu Samuelis Rotas?
Linktelėjau.
– Aš pareigūnas Konigas, – prisistatė. – Tiriu Olivijos Marks bylą.
Olivija. Širdis persivertė. Olivijai, vienai artimiausių Greisės draugių, pernai įkando, ir pastaruosius keletą mėnesių ji balta vilke bėgiojo Paribio miške. Jos šeima manė, kad ji pabėgo iš namų.
Čia turėtų būti Greisė. Jei melavimas būtų olimpinė sporto šaka, Greisė taptų pasaulio čempione. Nors nekentė rašinių, istorijas sekė nuostabiai.
– Ak, – tariau. – Olivija.
Jaudinausi dėl policininko, dėl jo klausimų, bet, keista, labiau nerimavau, kad pokalbio klausosi ir taip jau žinanti tiesą Izabelė. Įsivaizdavau ją tupinčią už lentynos, niekinamai kilstelėjusią antakį išgirdus melą kliūvant man už nepatyrusių lūpų.
– Pažinojai ją, tiesa? – Pareigūnas žvelgė draugiškai, bet kokio galima tikėtis draugiškumo, jei klausimą žmogus baigia žodžiu „tiesa?“
– Šiek tiek, – atsakiau. – Kelis kartus buvau sutikęs ją mieste. Bet ne jos mokyklą lankiau.
– O kokią mokyklą lankei? – Konigo balsas skambėjo maloniai ir nekaltai.
Stengiausi save įtikinti, kad jo klausimai man atrodo įtarūs vien dėl to, kad turiu ką slėpti.
– Mane mokė namie.
– Mano sesė irgi mokėsi namie, – pasakė Konigas. – Ji vedė motiną iš kantrybės. Tai pažįsti Greisę Brisbein, tiesa?
Vėl tas „tiesa?“. Dingtelėjo, kad jis užduoda klausimus, į kuriuos jau žino atsakymus. Dar kartą nejaukiai dilgtelėjo, kad Izabelė slapčia mūsų klausosi.
– Taip, – atsakiau. – Ji mano mergina.
Šių duomenų policija tikriausiai neturi ir jai jų nereikia, bet kažkodėl norėjau, kad tai išgirstų Izabelė.
Mane nustebino Konigo šypsena.
– Štai kaip! – pasakė.
Nors jo šypsena atrodė nuoširdi, įsitempiau, sudvejojau, ar jis manęs netimpčioja už pasaitėlio.
– Greisė su Olivija buvo artimos draugės, – toliau kalbėjo Konigas. – Gal gali pasakyti, kada paskutinį kartą matei Oliviją? Nereikia tikslios datos, bet pasistenk prisiminti kuo tiksliau.
Jis atsivertė mažą mėlyną užrašų knygutę ir išsitraukė tušinuką.
– Hmm. – Galvojau. Oliviją mačiau vos prieš keletą savaičių, jos baltas kailis buvo snieguotas, bet kažin ar Konigui tai padėtų. – Mačiau ją centre. Tiesą sakant, čia. Priešais knygyną. Mudu su Greise vaikštinėjome ir sutikome Oliviją su broliu. Bet tai buvo prieš keletą mėnesių. Lapkritį? Spalį? Prieš pat jai dingstant.
– Kaip manai, ar Greisė matė ją pastaruoju metu?
Bandžiau atlaikyti jo žvilgsnį.
– Esu tikras, kad ir ji tada Oliviją regėjo paskutinį kartą.
– Paaugliui labai sunku išgyventi vienam ar vienai, – pasakė Konigas, šįkart buvau įsitikinęs, kad jo žodžiai kupini užslėptos prasmės, skirtos man, likusiam be Beko. – Labai sunku pabėgus iš namų. Vaikai pabėga dėl daugybės priežasčių, o iš to, ką man papasakojo Olivijos mokytojai ir šeima, viena priežasčių galėjo būti depresija. Paaugliai dažnai bėga trokšdami ištrūkti iš namų, bet nemoka išgyventi pasaulyje. Todėl kartais jie bėga ne toliau nei iki artimiausio namo. Kartais...
Pertraukiau jį.
– Pareigūne... Konigai. Suprantu, ką norite pasakyti, bet
Olivija nesislepia pas Greisę. Greisė nenešioja jai maisto ir kitaip nepadeda. Olivijos labui norėčiau, kad atsakymas būtų toks paprastas. Norėčiau ir Greisės labui. Norėčiau jums pasakyti, kur Olivija. Bet mes, lygiai kaip jūs, nežinome, kada ji grįš.
Kažin ar taip Greisė meluodavo – pindavo tokią melagio virvę, kad pati tuo melu patikėdavo.
– Juk supranti, turėjau paklausti, – tarė jis.
– Suprantu.
– Ką gi, ačiū, kad skyrei laiko, ir prašau pranešti, jei ką išgirsi. – Konigas pasisuko eiti ir vėl stabtelėjo. – Ką žinai apie mišką?
Sustingau. Buvau miške pasislėpęs ir suakmenėjęs vilkas, meldžiantis, kad manęs nepastebėtų.
– Gal galit pakartoti? – išlemenau.
– Olivijos šeima sakė, kad ji dažnai miške fotografuodavo vilkus ir kad Greisė taip pat juos stebėdavo. Ar tu irgi jais domiesi?
Tepajėgiau nebyliai linktelėti.
– Kaip manai, ar tikėtina, kad ji pabėgo į mišką, kad neišvyko į kitą miestą?
Įsivaizdavau policiją ir Olivijos šeimą šliaužiojant po kiekvienu miško krūmu, tarp medžių ir rujos pašiūrėje ieškant gyvybės ženklų, ir pajutau, kaip panika gniaužia man gerklę. Ir tikriausiai rastų. Nutaisiau kuo nerūpestingesnį balsą.
– Man nepasirodė, kad Olivija mėgsta išvykas į gamtą. Labai abejoju.
Konigas linktelėjo, tarsi pats sau.
– Ką gi, dar kartą ačiū, – padėkojo.
– Nėr už ką, – atsakiau. – Sėkmės.
Skambtelėjo uždaromos durys. Vos išvydęs policijos automobilį pajudant nuo šaligatvio, alkūnėmis įsirėmiau į prekystalį ir delnais suspaudžiau veidą. Dieve.
– Puikiai susitvarkei, stebuklingasis berniuk. – Brūkšėdama kilimu iš už mokslo knygų lentynos artinosi Izabelė. – Atrodei beveik kaip sveikas.
Neatsiliepiau. Galvoje sukosi visa, ko manęs galėjo paklausti policininkas, jaudinausi labiau, nei kai jis stovėjo čia. Juk galėjo paklausti, kur buvo Bekas. Arba: ar girdėjau apie tris Kanadoje dingusius vaikinukus. Arba: ką žinau apie Izabelės Kalpeper brolio mirtį.
– Kas tau? – paklausė visai arti priėjusi Izabelė. Ji padėjo ant prekystalio krūvelę knygų ir kredito kortelę ant viršaus. – Puikiai susitvarkei. Įprasta policijos apklausa. Jis tikrai nieko neįtarė. Dieve, tavo rankos dreba.
– Tarsi kokio siaubingo nusikaltėlio, – atsiliepiau.
Bet mano rankos drebėjo ne dėl to. Jei šalia būtų buvusi Greisė, būčiau pasakęs jai tiesą: su policininku paskutinį kartą kalbėjausi tada, kai tėvai supjaustė man riešus ir juos pasodino į kalėjimą. Pakako vien pamatyti pareigūną Konigą, kad prisiminčiau tūkstantį dalykų, kuriuos daugybę metų buvau užmiršęs.
Izabelės balsas buvo kupinas paniekos.
– Ir gerai, nes nepadarei jokio nusikaltimo. Baik drebėjęs ir dirbk savo darbą. Man reikia sąskaitos.
Išmušiau sąskaitą už knygas ir sudėjau jas į krepšį, vis dairydamasis į tuščią gatvę. Mintyse šmėkščiojo policininkų uniformos, vilkai miške, o ausyse skambėjo balsai, kurių nebuvau girdėjęs jau dešimt metų.
Kai ištiesiau jai krepšelį, seni randai ant riešų tvinksėjo nuo iškilusių prisiminimų.
Atrodė, Izabelė ketina dar ką pridurti, bet tik papurtė galvą ir tarė:
– Kai kurie žmonės paprasčiausiai nemoka apgaudinėti. Pasimatysim vėliau, Semai.
Antrąją ištraukos dalį skaitykite rytoj.
