Skaitydami šį romaną turėsite progą pasižvalgyti po egzotiškos Meksikos ir saulėtos Ispanijos narkotikų mafijos pasaulį. Ši tikrais faktais grįsta ir meistriškai papasakota istorija privers ryte ryti knygos puslapius, nekantraujant sužinoti, kas bus toliau.
Arturo Pérez-Reverte. Pietų karalienė: romanas. Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis. – Vilnius: Vaga, 2010. – 472 p. Viršelio dailininkė Agnė Kananaitienė.
Romano herojė Teresa Mendosa – stipri, išskirtinė asmenybė, savo kelią pradėjusi nuo prekybos gatvėje ir prasimušusi į narkotikų mafijos viršūnes – pagarbiai vadinama Pietų karaliene.
Istorija prasideda taip: su Teresos vaikinu, narkotikų gabentoju „trumpiausio kilimo tako karaliumi“, susidoroja bosai, o ji, kad išneštų sveiką kailį, turi sprukti iš Meksikos. Likimas Teresą nubloškia į Maroko pakrantę, paskui į Ispaniją. Mafiozo panelė pamažu tampa sumania verslo partnere. Jai tenka paragauti net kalinio duonos, priprasti prie aukštuomenės blizgesio ir išmokti valdyti šį nuožmų verslą.
Knygos ištrauka:
Suskambo telefonas, ir ją persmelkė mintis, kad bus nužudyta. Tą suvokė tą taip aiškiai, kad sustingo laikydama rankoje skustuvą. Plaukai buvo prilipę prie veido, skendinčio karšto vandens garuose, nuo kurių rasojo keraminės plytelės. Telefono skambutis. Sulaikiusi kvapą, ji nė nekrustelėjo – tarsi tik sustingusi ir nekvėpuodama būtų galėjusi pakeisti tai, kas jau įvyko. <...>
Vanduo nuo kūno varvėjo prie kojų į nedidelę balutę. Telefonas nesiliovė skambėjęs. Buvo aišku – nebūtina atsiliepti tik norint įsitikinti, – kad sėkmė nuo Blondino nusisuko. Vos išgirdusi skambutį, ji turėjo vykdyti, kas buvo liepta – sprukti, nedelsusi nė akimirkos. Vis dėlto nelengva susitaikyti su tuo, kad paprastas telefono signalas gali taip staiga pakeisti gyvenimą. Pagaliau neiškentusi ji ištiesė ranką, paėmė telefoną ir, nuspaudusi mygtuką, priglaudė prie ausies.
– Teresa, Blondiną nukepė.
Balso ji neatpažino. Blondinas turėjo bičiulių ir kai kurie netgi buvo jam ištikimi – laikėsi kodekso nuo tų laikų, kai baltuosius miltelius jie vežiodavo mašinų padangose per El Pasą į Jungtines Amerikos Valstijas. Galėjo būti bet kuris iš jų: Švaruolis Rosasas, ar Ramiras Vaskesas. Pašnekovo ji nepažino, bet tai nebuvo svarbu, nes žinia ir taip buvo aiški. „Blondiną nukepė, – pakartojo tas pats balsas. – Susidorojo su juo ir su jo pusbroliu. Dabar brolio šeimos eilė ir – tavo. Tad bėk, kiek gali. Bėk nesustodama.“ Ryšys nutrūko, ir ji, dirstelėjusi į šlapias savo pėdas, staiga pajuto, kad visa virpa iš baimės ir šalčio, ir pagalvojo, kad nesvarbu, kas skambino, – juk jis pakartojo tuos pačius Blondino žodžius. Tas nepažįstamasis, skendintis tabako dūmuose, sėdi kokioje nors užeigoje prie taurėmis nustatyto stalo ir linkčioja galva, įdėmiai klausydamasis Blondino, kuris, kaip paprastai, traukia marihuanos suktinę, po stalu sukryžiavęs kojas, apautas smailėjančiais kaubojaus batais iš gyvatės odos, su skarele ant kaklo, užrišta po marškinių apykakle, ant kėdės atlošo pasikabinęs piloto striukę, trumpais šviesiais plaukais ir pašaipia savimi pasitikinčio žmogaus šypsena. „Padarysi tai dėl manęs, drauguži, jeigu mane nukeps. Liepsi jai bėgti ir nesustoti, nes jie ir ją norės nusmeigti.“
Netikėtai ją suėmė siaubas – visiškai kitoks jausmas nei tas, kurį neseniai patyrė apimta tik šalčio ir baimės. Tai buvo tarsi staiga sprogęs pamišimas: jis privertė nevalingai surikti – trumpai, sausai, – pakelti rankas ir griebtis už galvos. Kojos linko, ir ji atsisėdo, tiksliau, visu svoriu klestelėjo ant lovos. Apsidairė aplink – balti ir auksuoti lovos galvūgalio apvadai, ant sienų paveikslai – dailiai tapyti peizažai su poromis, vaikštinėjančiomis saulėlydžio šviesoje, konsolėje surikiuotos porceliano figūrėlės, kurias ji rinko, kad Blondino ir jos buveinė būtų puošni ir jauki. Tačiau šią akimirką ji aiškiai suvokė, kad tai jau ne jųdviejų namai ir kad netrukus jie taps mirtinais spąstais. Dideliame spintos veidrodyje ji išvydo save – nuogą, šlapią, tamsiais, prie veido prilipusiais plaukais. Pro šlapias plaukų sruogas žvelgė iš siaubo išsiplėtusios akys. „Bėk nesustodama,“ – kalbėjo Blondinas ir balsas, pakartojęs Blondino žodžius. Ir ji leidosi bėgti. <...>
