Versijos gali padėti užlipti ant kelio, pasišviesti į priekį visiškoje tamsoje, tačiau, kaip žinome, ne visos versijos galop pasiteisina. Išsakydamas „savo įvykių versiją“ žmogus iš esmės deklaruoja savo nuomonę, nors, galimas daiktas, nuomonės vadinimas versija jau yra savotiškas tokios nuomonės titulavimas, pakėlimas į aukštesnį rangą, įsipareigojant ne tik tuščiai pliaukšti liežuviu, bet ir, jeigu yra tokia galimybė, ieškoti faktų bei loginių sąsajų, leidžiančių pagrįsti didesnį ar mažesnį nuomonės tikėtinumą.
Kaip atrodo, versijos su tiesa tiesiogiai yra susijusios nebent tik negatyviu pavidalu ta ypatinga prasme, kad atmetus visas klaidingas versijas galop lieka pati tiesa, – kitais atvejais galima kalbėti tik apie nuomonės tikėtinumo laipsnį arba versijos perspektyvumą.
O dabar, po tokio pasiaiškinimo, lengviau atsidusęs ir ramia sąžine galiu pareikšti, kad į tolesnius pasamprotavimus čia prašau žiūrėti tik kaip į didesnio ar mažesnio laipsnio tikėtinumo nuomonę, kurios pateikimu nesiekiama pavaduoti visos tiesos visais galimais aspektais.
Jeigu vadinamoje Garliavos pedofilijos istorijoje iš tiesų yra koks nors pedofilijos pėdsakas, tai labai tikėtina, kad nuplėšę kaukę nuo pasaulinio klano mitologinio pedofilo figūros, rastume susigūžusį, išsigandusį bailųjį Drąsių Kedį. Faktas, kuris skatina taip teigti, yra tas, kad pedofilų paieškos šioje kruvinoje istorijoje prasidėjo tada, kai, pagal legendiniais tapusius pasakojimus, Kedžių namuose gyvenanti L. Stankūnaitės dukrelė keletą kartų parodė iniciatyvą pasibučiuoti („pasilaižyti“) su artimiausia sodybos kaimyne, pagyvenusia moterimi (pastaruoju metu teismo procese eksploatuojamas jau truputėlį mutavęs, naujomis detalėmis apaugęs šio pasakojimo variantas). Kedžių kaimynei dėl to tada išreiškus savo didelį nusistebėjimą, violetinis herojus su keršytojo poza išėjo į karo kelią, tačiau bent man visa tai, nori nenori, nors tu ką – primena didingą užsiliepsnojusios kepurės instaliaciją. Nori nenori, niekaip nepavyksta pabėgti nuo tokio įspūdžio ypač dėl, jeigu galima taip pasakyti, čia stojusios gremėzdiškumo estetikos, kai vienas melas konvulsiškai dangstomas kitu melu, o įvykiai ne šiaip veja vienas kitą, bet su katastrofiškai paspartėjančiu tempu, kol visi dalyviai išcentrinės jėgos yra išbloškiami į kraštutinai siurrealistinį pasaulį, – taigi, ten, kur jau negalioja tikrovės ir proto dėsniai, o užsklandą lemia liguistos fantazijos arba košmaro logika. Visa tai jau primena ne šiaip spektaklį, o bepročių suvaidintą scenas, tarkime, psichiatrinės ligoninė pacientų dramos būrelio kūrybinės saviraiškos produkciją, pasirodymą lankytojams iš ano, t. y. sveiko proto pasaulio.
Ar patologinės tendencijos dėdės potraukis prie nepilnamečių mergaičių laikui bėgant gali tapti mažamečių tvirkinimo patologija, pačiu šlykščiausiu iškrypimu, monstro pasija? Neapsimesdamas dideliu gydytoju, vis tik pastebėsiu, kad, mano galva, narkotikų vartojimas gali paskatinti labai ūmią degradaciją, pažadinti kažkur snaudusius baisius demonus.
Nesakau, kad vienas prie vieno taip ir buvo, kaip čia dabar bandžiau nupiešti. Tačiau drįsčiau teigti, kad toks įvykių paaiškinimas yra labiau tikėtinas nei ta versija, kurią bando įpiršti D. Kedžio pasekėjai. Ta pačia proga pastebėsiu, kad pats suprantu, kad, kurpdamas čia tokio pavyzdžio kontroversiją, pavojingai balansuoju ant leistinumo ribos, ne kartą peržengdamas korektiško kalbėjimo ribą.
Dabar pasiteisindamas abstrakčiai pasakysiu tik tai, kad tono pagriežtėjimą galite laikyti savotišku atsaku į bandymus dergti, keikti, gąsdinti nepritariančiuosius įsivyravusiai instaliacijai.
O gal skaitytojas vis tik mano, kad reikėtų pasistengti patvorinių leksiką įveikti kalbos gražumu, į keiksmus atsiliepiant mandagiomis frazėmis? Vis tik nesu tikras, kad civilizuotumo normatyvai įpareigoja taip persistengti.
Kita versija-ne versija yra ta, kad Lietuvos respublikos prezidentė šios istorijos įvykiuose dalyvauja net labiau intensyviai nei yra manoma. Kita vertus, ne viską čia galima paaiškinti tik populistine prezidentės nuostata, noro palaikyti aukštą reitingų lygį faktoriumi.
Nedidelė paslaptis, kad prezidentės D. Grybauskaitės žodis esamoje valdžios konfigūracijoje yra neproporcingai svarus, daugelis žiūri į prezidentės burną gaudydami mažiausių užuominų dvelksmą. Iš tiesų, galima sakyti, kad beveik viską mūsuose lemia prezidentės ištaros, bet, kaip atrodo, šioje istorijoje prezidentė neapsiriboja tik savo nuomonės išsakymu. Ką čia turiu galvoje taip teigdamas?
Prezidentė ne tik kalba, bet ir veikia, neretai per tarpininkus, o Garliavos batalijose tai labiausiai akivaizdu nesavarankiškos Generalinė prokuratūros gluminančiose viražuose. Prieš kurį laiką pasklido žinia, jog Generalinės prokuratūros liepimu buvo nutrauktas ikiteisminis J. Furmanavičiaus šmeižimo bylos tyrimas. Jeigu tai tiesa, reikėtų sakyti: labai apgailėtinas sprendimas. Drauge visiškai tikras dalykas yra tai, kad, kaip patikino L. Stankūnaitės advokatas, Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą dėl psichodelinių N. Venckienės filmavimų apie motiną su peiliu rankose, o gal ir dantyse.
Žinia, visiems akivaizdu, kad tokiuose prokuratūros apsisprendimuose ryškėja ne paties D.Valio savavališki kaprizai, lengvabūdiški pavasariški nusiteikimai, o svetimos valios retransliacijos nuodugnumas. Kieno tai valia, - niekam ne paslaptis.
Galima spėti, kad prezidentė gerai supranta, kad nežiūrint prie Kedžių namo tvorų susirinkusios minios triukšmingumo, dauguma žmonių, kitaip tariant, tylioji Lietuvos dauguma nepalaiko žudiko laikomo žmogaus garbinimo apeigų. Taigi kyla klausimas – kas pastūmėjo prezidentę į tokį vienpusišką, kaip atrodo, nelabai adekvatų užsiangažavimą.
Jeigu dar nepabodau ir leidžiate toliau tiražuoti versijas, atsakyčiau taip: neabejotinai V.Landsbergis!
V.Adamkaus memuarai atskleidė didelį V.Landsbergio pomėgį improvizuoti, stumdyti žaidimo dėlei net ir pačias ryškiausia politinio lauko figūras. Šachmatininkas gi iš didžiosios raidės, figūrų stumdymo didmeistris! V. Adamkaus pastumdyti, – norisi tikėti memuarų autoriumi, – andai nepavyko, kitas atvejis, pabandykime daugiau ar mažiau pamatuotai spėti, yra D. Grybauskaitė.
Trumpai tariant, senas šachmatininkas visa savo esme žino, visais instinktais jaučia tai, kokia svarbi žaidime yra karalienės (kad ir reitingų) figūra. Tačiau kyla klausimas – kas patį V. Lansbergį verčia dalyvauti, daugelio apžvalgininkų požiūriu, šiame nelabai švariame žaidime? O čia savo prieštaringą versiją, atsakant į tokį klausimą, masyviu pavidalu, suvienytomis jungtinėmis pajėgomis jau skelbia skaitytojai, praeitą kartą išspausdinto straipsnelio komentarų skiltyje. Neįtikėtinai įdomus atvejis, be visa ko kito, kai atsakymas subręsta anksčiau nei klausimas.
Straipsnelio komentatoriai, papildydami vienas kitą praeitą kartą forsavo versiją, kad V. Landsbergio „interesas“ čia, kruvinomis spalvomis nusidažiusioje istorijoje, – kaip tik įmanoma, visomis priemonėmis ginti buvusį jo apsaugos vadą A. Skučą, neva D. Kedžio pusbrolį, odiozine figūra Lietuvoje tapusios A. Skučienės sūnų, gelbėti artimo sau žmogaus šeimos reputaciją. Iš tiesų, jeigu prisimename, A. Skučas buvo ne paprastas apsaugininkas, o pačiam V.Landsbergiui kažkas žymiai žymiai daugiau, tarkime, patikėtinis Nr.1. Tačiau, kaip atrodo, skaitytojų iškelta versija, kad čia neva yra tas pats A. Skučas, kuris, be visa ko kito, esą gali šantažuoti V.Landsbergį, žinodamas neišviešintas Pakaunės įvykių, J. Abromavyčiaus žūties, Bražuolės tilto susprogdinimo etc. detales, prasilenkia, labai švelniai tariant, su faktais. Nežiūrint to, ši versija yra savotiškai elegantiška: neva išdėstytas ant lentos ir politinio lauko figūras stumdo Šachmatininkas, o patį Šachmatininką, figūriškai pasakius, stumdo buvęs jo apsaugininkas...
