Prieš metus įkurta asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ judumo problemų ėmėsi iš esmės. Jos nariai ne tik pastebi negeroves, bet ir deda visas pastangas, kad jų mažėtų.
Autobusai ir troleibusai perkami nepasitarus su neįgaliaisiais
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas sako, kad su problemomis viešajame transporte – nepritaikytomis transporto priemonėmis, tinkamai neparengtais vairuotojais – kovoja jau daugiau nei penkerius metus. Įkūrus asociaciją, tai daryti tapo paprasčiau.
„Bent jau didžiuosiuose šalies miestuose keleivius daugiausia veža žemagrindžiai autobusai ir troleibusai. Deja, vežėjai vis dar įsigyja transporto priemonių, kurios žmonėms, turintiems negalią, nėra visai pritaikytos. Neįsižiebiantis vairuotojo informavimo mygtukas neįgaliajam skirtoje vietoje kitiems galbūt atrodo smulkmena. Mums – problema, trukdanti keliauti. Kai švieselė neužsidega, negali žinoti, ar vairuotoją pasiekė informacija, kad būtent šioje viešojo transporto stotelėje žmogus nori išlipti“, – aiškina R. Dubickas.
Pasak jo, ši bėda pastebėta maždaug prieš metus Vilniaus gatvėse pasirodžiusiuose naujutėliuose „Solaris Urbino“ autobusuose. Nors per jų pristatymo ceremoniją asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai tiek miesto, tiek vežėjų įmonės vadovams pabrėžė, kad be šios funkcijos autobusų negalima laikyti pritaikytais neįgaliesiems, į miestą atvažiavo naujieji „Solaris Trollino“ troleibusai turėjo tą pačią problemą. Be to, troleibusuose itin nepatogiai sumontuoti saugos diržai, skirti prisisegti žmonėms neįgaliojo vežimėliuose.
„Pavyzdys galėtų būti kone prieš penkiolika metų bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ įsigyti švediški „Volvo“ autobusai. Juose, neįgaliajam paspaudus informavimo mygtuką, ne tik užsižiebia šviesa, bet ir pasigirsta garsinis signalas – vairuotojas negali nepastebėti, kad negalią turintis žmogus nori išlipti. Skandinavijos šalyse tokia sistema įprasta jau tris dešimtis metų“, – pabrėžia „Savarankiško gyvenimo“ prezidentas.
Lietuvos keleivių vežimo asociacijos prezidento (LKVA) Gintaro Nakučio teigimu, vežėjai, įsigydami naujas transporto priemones, dažnai neįvertina aplinkybės, kad įvairiose šalyse galimi skirtingi reikalavimai neįgaliesiems pritaikytai įrangai. Kartais net tos pačios šalies gamyklos tai pačiai įrangai numato skirtingas funkcijas.
„Asociacijos įstatuose esame numatę punktą, kad viešasis transportas turi būti kuo labiau prieinamas visiems žmonėms, taip pat – turintiems įvairių negalių. Vienas iš mūsų prioritetų – bendradarbiavimas su neįgaliųjų organizacijomis, kad sudarytume žmonėms kuo palankesnes sąlygas keliauti“, – teigia G. Nakutis.
LKVA ketina parengti pavyzdinius kokybinius reikalavimus tiek miesto, tiek tolimojo susisiekimo transporto priemonėms, kad viešasis transportas taptų labiau prieinamas specialiųjų poreikių turintiems keleiviams. Savivaldybių ir privatūs vežėjai galės pasinaudoti šiomis rekomendacijomis įsigydami naujų transporto priemonių. „Juos rengiant labai praverstų neįgaliųjų pagalba. Turime kuo daugiau bendrauti, kad naujos transporto priemonės būtų maksimaliai pritaikytos įvairių negalių turintiems keleiviams“, – sako G. Nakutis.
Labai svarbus žmogiškasis veiksnys
R. Dubickas pabrėžia, kad, be techninių problemų, žmonėms, turintiems negalią, labai svarbus ir vairuotojų, įmonių vadovų požiūris į neįgaliuosius. „Pastaruoju metu surengėme mokymus įmonėse „Transrevis“, „Busturas“, planuojame surengti ir kitose bendrovėse. Mokome ne tik vairuotojus, bet ir įmonių vadovus – nuo jų požiūrio daug kas priklauso“, – sako R. Dubickas.
Pasak jo, vairuotojas privalo pastebėti, kad žmogus, turintis negalią, nori įlipti į transporto priemonę, nesvarbu, kokiu būdu jis tai parodytų. Vienas gali pamoti ranka, kitas – tik linktelėti galva, – tai priklauso nuo fizinių kiekvieno galimybių. „Ne paslaptis, kad dalis vairuotojų nenaudoja autobuso pasvirimo sistemos (vadinamosios „kneeling“), ne visi žino, kaip ji naudojama. Neapmokytas naudotis šia sistema į maršrutus neturėtų išvažiuoti nė vienas vairuotojas“, – įsitikinęs R. Dubickas.
G. Nakutis mano, kad būtų galima parengti metodines rekomendacijas, sukurti mokomąjį filmuką, kaip vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį į negalią turintį žmogų, kaip galėtų jam padėti.
R. Dubickas sako, kad šiuo atveju pagelbėtų vairuotojų skatinimo programos. „Pasirašytose sutartyse su įmonėmis, kur jau mokėme vairuotojus, numatyti kontroliniai neįgaliųjų važiavimai. Mes išbandome važiavimą skirtingais miesto maršrutais, stebime, kaip vairuotojai nori ir geba padėti negalią turintiems žmonėms. Jei vairuotojai puikiai pasirodo keletą kartų iš eilės, būtina juos skatinti. Be abejo, skatinimas turėtų būti motyvuojantis, geriausia – finansinis. Norėčiau pabrėžti – mes nesame baudėjai ar grasintojai, mes tiesiog norime važiuoti patogiai“, – kalba asociacijos prezidentas.
Gerinti situaciją visų rūšių transporte
Pasak R. Dubicko, asociacija parengė ir Susisiekimo ministerijai įteikė Viešojo transporto programą, kuri apima visas transporto rūšis – keltus, geležinkelį, tarpmiestinius autobusus. Dėl pastarųjų neįgaliesiems kyla daugiausia problemų.
„Lietuvoje vis dar pernelyg mažai tarpmiesčio maršrutais vežančių autobusų, kurie būtų pritaikyti negalią turintiems žmonėms. Vos po keletą jų turi didžiosios šalies bendrovės – Kauno „Kautra“ ir Vilniaus TOKS, vieną – Mažeikių autobusų parkas. Bėda, kad žmogus, turintis negalią, norėdamas važiuoti į kitą Lietuvos miestą, turi iš anksto pranešti, kad jam reikia pritaikyto autobuso. Jei sumanai važiuoti spontaniškai, it daiktas esi įkeliamas į autobusą. Tuomet ir jautiesi tarsi daiktas, ne kaip žmogus. Dažnai keliauju, todėl tenka išgirsti ir žeminančių frazių: „Ką su TUO darysim?“, „Vėl ta PROBLEMA“... Norisi būti žmogumi, o ne „tuo“ ir ne „problema“, – nuoskaudas lieja R. Dubickas.
Pasak jo, dar prasčiau neįgaliesiems, gyvenantiems toliau nuo didžiųjų miestų. Jie neturi galimybės keliauti, yra priversti tūnoti namuose. Ne vienam tai baigiasi depresija.
R. Dubickas sako, kad situacija pasikeistų, jei vežėjai pasinaudotų Europos Sąjungos parama autobusams pritaikyti. Projekto sąlygos, kurios anksčiau buvo pernelyg sudėtingos, dabar pakeistos, jame galės dalyvauti ir mažesniųjų miestų autobusų parkai. Už projekto įgyvendinimą Susisiekimo ministerijoje paskirtas atsakingas asmuo, todėl galima tikėtis, kad ledai pagaliau pajudės ir šioje srityje. Antraip Lietuvai už neįvykdytus įsipareigojimus ES gali grėsti baudos, dėl kurių nukentės visi mokesčių mokėtojai.
Suvienodinti automobilių statymo korteles
Asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ kartu su policijos atstovais praėjusiais metais surengė keletą reidų didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tikrindami, ar vairuotojai nepalieka automobilių neįgaliesiems skirtose statymo vietose.
„Pastebėjome, kad neįgaliųjų vietose stovinčiuose automobiliuose galima pamatyti įvairiausių kortelių. Kilo mintis, kad neįgalieji, turintys teisę statyti automobilius jiems skirtose vietose, naudotųsi tik visoje ES galiojančiomis kortelėmis“, – sako R. Dubickas.
Pasak jo, Lietuvoje nuo 2008-ųjų iš viso išduota 42 tūkst. kortelių, šiuo metu galiojančių – 12 tūkst. „Nesiekiame panaikinti ant automobilių stiklų klijuojamų visiems įprastų mėlynųjų ženkliukų, kurių galima įsigyti bet kuriame kioske ar prekybos centre už eurą. Norime, kad šioje srityje atsirastų tvarka – vieninga kortelė, visuotinė duomenų bazė, kur policininkai ar viešosios tvarkos sergėtojai galėtų pasitikrinti, ar kortelės registracijos numeris – autentiškas“, – teigia R. Dubickas.
Asociacija šiuo klausimu jau diskutavo su Susisiekimo ministerijos teisininkais, pateikė informaciją Neįgaliųjų reikalų departamentui, kuris pažadėjo išplatinti informaciją visoms savivaldybėms, neįgaliųjų organizacijoms, asociacijoms ir bendrijoms, taip pat policijos departamentui, kad pareikštų nuomonę šiuo klausimu. Tuomet paaiškės, koks sprendimas bus priimtas.
Pasak R. Dubicko, taip pat pasiūlyta griežtinti bausmes už automobilių statymą neįgaliesiems skirtose vietose. „Ne pirmą sykį padariusiems panašių pažeidimų turėtų būti atimama teisė vairuoti nuo vieno iki šešių mėnesių. Ypač tvarkos sergėtojai turėtų kreipti dėmesį į sukčiautojus, kurie naudojasi suklastotomis statymo kortelėmis. Žadame artimiausiu metu Vyriausybei pateikti tokius siūlymus“.
Asociacijos atstovai kartu su susisiekimo ministru taip pat svarstė persikėlimo keltu iš Klaipėdos į Smiltynę galimybę. Susisiekimo ministerija pasiūlė, kad neįgalieji keltais galėtų keltis nemokamai. „Vis dėlto, mūsų manymu, ministerijos pateiktas siūlymas turi diskriminacijos atspalvį. Keltis nemokamai būtų galima tik tuo automobiliu, kurio savininkas ar vairuotojas yra neįgalus. Mūsų manymu, nemokamai turėtų būti keliamas ir automobilis, kurio keleivis turi ne didesnį nei 0–30 proc. darbingumą, susijusį su judėjimo problemomis“, – sako R. Dubickas.
Jo teigimu, asociacija žada spręsti ir kitus panašius klausimus: per trumpai degančių žaliųjų šviesoforo signalų perėjose, šviesoforų „įgarsinimo“, taip pat stichiškai atsirandančių ir žmonėms, turintiems negalią, nepritaikytų elektrinių automobilių įkrovimo aikštelių.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
