pagal 1992 m. Konstituciją, prie valstybės vairo patenka žmonės, nepasirengę valdyti valstybės, kuriems 1992 m. Konsitucija ir daugelis įstatymų suteikia dideles teises, bet nenumato konkrečios atsakomybės už jų padarytą žalą gyventojams ar valstybei. galiojančios Konstitucijos preambulėje buvo įvardintas demokratinės teisinės valstybės siekis, kurios principai teigia, jog vienose rankose negali būti sutelktas verslas ir politinė valdžia, mūsų šalyje iki tol buvo kuriama teisinė sistema, palanki „laisvajai rinkai“ ir verslo magnatams. Visiems aišku, kad demokratija tapo tik priedanga oligarchinėms valdžios tendencijoms, o rinkimai negarantavo nieko kita kaip tik vieno valdančio elito keitimąsi kitu. Tai trukdė normaliai šalies socialinei ekonominei raidai, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, neleido formuotis valstybės stabilumo garantui – dominuojančiam viduriniajam visuomenės sluoksniui. Ir kas svarbiausia, Lietuvos žmonės, nematydami savo realios įtakos valdžios veiksmams, lemiantiems jų gerovę, prarado pasitikėjimą savo išrinkta valdžia ir pasidarė politiškai pasyvūs. tokie reiškiniai, kai mūsų šalis, turinti vienus didžiausių Europoje ekonomikos (BVP) augimo tempus, tuo pat metu vis didėjančią socialinę atskirtį, blogėjantį daugumos žmonių gyvenimą ir kuo ne dešimteriopai, palyginus su BVP augimu, didėjančius monopolijų pelnus, nieko kita negali reikšti, kaip tai, kad valdančiosios partijos, nepaisant dešiniąsias ar kairiąsias ideologijas jos deklaruoja, yra parsidavę oligarchams ir rafinuotai tenkina jų interesus. Valdžios padėtis išties apgailėtina. Po sunaikinto Lietuvos laivyno, išvogtų ir išparduotų bankų, EBSW, „Lietuvos dujų“, LEO ir kitų skandalingų projektų reikalauti aklo visuomenės pasitikėjimo „politinis elitas“ neturi teisės. Pradėti su piliečiais sąžiningą dialogą – neturi moralinių jėgų. Lieka primityvi, apgailėtina rytietiško stiliaus kova su visuomene

pagal 1992 m. Konstituciją, prie valstybės vairo patenka žmonės, nepasirengę valdyti valstybės, kuriems 1992 m. Konsitucija ir daugelis įstatymų suteikia dideles teises, bet nenumato konkrečios atsakomybės už jų padarytą žalą gyventojams ar valstybei. galiojančios Konstitucijos preambulėje buvo įvardintas demokratinės teisinės valstybės siekis, kurios principai teigia, jog vienose rankose negali būti sutelktas verslas ir politinė valdžia, mūsų šalyje iki tol buvo kuriama teisinė sistema, palanki „laisvajai rinkai“ ir verslo magnatams. Visiems aišku, kad demokratija tapo tik priedanga oligarchinėms valdžios tendencijoms, o rinkimai negarantavo nieko kita kaip tik vieno valdančio elito keitimąsi kitu. Tai trukdė normaliai šalies socialinei ekonominei raidai, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, neleido formuotis valstybės stabilumo garantui – dominuojančiam viduriniajam visuomenės sluoksniui. Ir kas svarbiausia, Lietuvos žmonės, nematydami savo realios įtakos valdžios veiksmams, lemiantiems jų gerovę, prarado pasitikėjimą savo išrinkta valdžia ir pasidarė politiškai pasyvūs. tokie reiškiniai, kai mūsų šalis, turinti vienus didžiausių Europoje ekonomikos (BVP) augimo tempus, tuo pat metu vis didėjančią socialinę atskirtį, blogėjantį daugumos žmonių gyvenimą ir kuo ne dešimteriopai, palyginus su BVP augimu, didėjančius monopolijų pelnus, nieko kita negali reikšti, kaip tai, kad valdančiosios partijos, nepaisant dešiniąsias ar kairiąsias ideologijas jos deklaruoja, yra parsidavę oligarchams ir rafinuotai tenkina jų interesus. Valdžios padėtis išties apgailėtina. Po sunaikinto Lietuvos laivyno, išvogtų ir išparduotų bankų, EBSW, „Lietuvos dujų“, LEO ir kitų skandalingų projektų reikalauti aklo visuomenės pasitikėjimo „politinis elitas“ neturi teisės. Pradėti su piliečiais sąžiningą dialogą – neturi moralinių jėgų. Lieka primityvi, apgailėtina rytietiško stiliaus kova su visuomene

pagal 1992 m. Konstituciją, prie valstybės vairo patenka žmonės, nepasirengę valdyti valstybės, kuriems 1992 m. Konsitucija ir daugelis įstatymų suteikia dideles teises, bet nenumato konkrečios atsakomybės už jų padarytą žalą gyventojams ar valstybei. galiojančios Konstitucijos preambulėje buvo įvardintas demokratinės teisinės valstybės siekis, kurios principai teigia, jog vienose rankose negali būti sutelktas verslas ir politinė valdžia, mūsų šalyje iki tol buvo kuriama teisinė sistema, palanki „laisvajai rinkai“ ir verslo magnatams. Visiems aišku, kad demokratija tapo tik priedanga oligarchinėms valdžios tendencijoms, o rinkimai negarantavo nieko kita kaip tik vieno valdančio elito keitimąsi kitu. Tai trukdė normaliai šalies socialinei ekonominei raidai, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, neleido formuotis valstybės stabilumo garantui – dominuojančiam viduriniajam visuomenės sluoksniui. Ir kas svarbiausia, Lietuvos žmonės, nematydami savo realios įtakos valdžios veiksmams, lemiantiems jų gerovę, prarado pasitikėjimą savo išrinkta valdžia ir pasidarė politiškai pasyvūs. tokie reiškiniai, kai mūsų šalis, turinti vienus didžiausių Europoje ekonomikos (BVP) augimo tempus, tuo pat metu vis didėjančią socialinę atskirtį, blogėjantį daugumos žmonių gyvenimą ir kuo ne dešimteriopai, palyginus su BVP augimu, didėjančius monopolijų pelnus, nieko kita negali reikšti, kaip tai, kad valdančiosios partijos, nepaisant dešiniąsias ar kairiąsias ideologijas jos deklaruoja, yra parsidavę oligarchams ir rafinuotai tenkina jų interesus. Valdžios padėtis išties apgailėtina. Po sunaikinto Lietuvos laivyno, išvogtų ir išparduotų bankų, EBSW, „Lietuvos dujų“, LEO ir kitų skandalingų projektų reikalauti aklo visuomenės pasitikėjimo „politinis elitas“ neturi teisės. Pradėti su piliečiais sąžiningą dialogą – neturi moralinių jėgų. Lieka primityvi, apgailėtina rytietiško stiliaus kova su visuomene

Manau, kad jeigu taip miglotai išrašius seniūnui 3,14zduliai - turėtų būti pateisinama - galgi ir tam gautas leidimas.... Neaišku kieno ir kam....
Ne valdininkai jie, kad ir kaip tai malonina jų pačių ausis. Ne valdininkai, o TARNAUTOJAI, privalantys ATSAKYTI prieš žmones, juos išrinkusius, už savus veiksmus.
Dabar gi nemirtingus vis vaizduoja.... Kažkaip nebeliko jokios žmogiškos užuojautos, kai išgirsti kai kokįvaldiškose institucijose algą gaunantį ir snukį, nebetelpantį į plačiaformačio televizoriaus ekraną, užsiauginusį balvoną kas nors apiplėšia ar subaladoja. Dar ir taurelę pastarųjų garbei pakeli ir visą ko geriausia palinki...