Kaunietis Vilhelmas ne vieną dešimtmetį gyveno su vienu inkstu, kol sužinojo, kad ir tame viename likusiame inkste apsigyveno auglys. Viltis susigrąžinti gyvenimą ir sveikatą buvo viena – tikėtis, kad kažkas padovanos inkstą. Ir tai įvyko.
Laimingai pasibaigusių istorijų yra. Tačiau organų, kurie išgelbėtų gyvybes, Lietuvoje šiuo metu vis dar laukia apie keturis šimtus žmonių.
„Aš esu gripo komplikacijų auka, nesigydžiau, į tai rimtai nežiūrėjau, ir tiesiog gripas komplikavosi į inkstus. Inkstų veikla pradėjo sustoti po truputį. Ačiū Dievui, kad galėjo būti mama, nes jeigu būtų mamos nebuvę, arba būtų negalėjusi būti mano donoru, tai ta situacija būtų... Šiandien greičiausiai manęs ir nebūtų“, - savo istorija dalijasi Irma Juodienė.
Pacientai džiaugiasi, kai padovanoti ne gyvybiškai būtiną organą gali jų artimi žmonės, bet dažnu atveju didžiausia viltis dedama į tuos, kurie iškeliauja anapilin. Gydytojai atskleidžia, jog tiek sustojus širdžiai, tiek smegenų veiklai, bandoma kalbėtis su mirusiųjų artimaisiais ir siūlyti galimybę praradus savo šeimos narį gyvybę išgelbėti kažkam kitam.
„Kuomet yra staigios mirtys dėl sustojusios širdies ir tada tenka ryžtis sunkiems klausimams, tada telefonu pranešam apie žmonių, artimojo, staigią mirtį. O po to sekantis klausimas, praktiškai, turėtų būti, ką jūs galvojate dėl organų donorystės? Tai tokiam sprendimui būna dešimt penkiolika minučių“, - aiškina Kauno klinikų gydytojas Tomas Tamošuitis.
Medikai atskleidžia, kad žmonių požiūris į organų donorystę po truputį kinta. Dažnu atveju artimojo netekę žmonės sutinka paaukoti visus organus. Kartais abejoja tik dėl mylimo ir prarasto žmogaus širdies dovanojimo, tačiau, žinoma, pasitaiko ir išimčių.
Laukiančiųjų gyvybę išgelbėsiančių donorų eilė nemažėja. Pasiryžę po savo mirties organus paaukoti tiems, kuriems gyvybiškai jų reikia, gali pasirūpinti iš anksto – užpildyti donoro kortelę.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
