Pačioje pokalbio pradžioje paklaustas, kur yra jo vidinio džiaugsmo šaltinis Žilvinas atsakė paprastai: „aš tiesiog labai vertinu tai, kad esu gyvas.“
Teatro režisierius tikino, kad kai kas nors gyvenime pasidaro labai sunku, jis paprasčiausiai dėkoja, kad gali gyventi. Mat Žilvinas yra artimai susidūręs su mirtimi, būdamas 12-oje klasėje jis susirgo itin reta ir pavojinga liga – Guillain-Barré sindromu, beveik paralyžavusiu galūnes.
„Buvo neaišku, ar aš išgyvensiu, ar ne”, – atviravo teatro režisierius.
„Pailsėsiu, kai numirsiu”
Žilvinas prisiminė, kad grįžo į mokyklą tuo metu, kai bendraklasiai buvo itin susitelkę į egzaminų laikymą. Tačiau ką tik iš ligos gniaužtų išsivadavęs jaunuolis jiems nesustodavo kartoti: taigi mes gyvi!
„Po to išgyvenimo aš supratau, kad nelabai turiu laiko kažkam, kas yra neprasminga. Tiesiog jaučiu, kad negaliu sau to leisti, aš turiu gyventi. Pailsėsiu, kai numirsiu. Kažkas sako, kad taip kalba darboholikai. <…> Bet man žymiai sunkiau būtų gulėti paplūdimyje <…> Stengiuosi bendrauti taip, kad energija pas mane sugrįžtų, tai reiškia, kad nekalbu ant žmonių, o kalbu su žmonėmis. <…> Paskutinius 5 metus jaučiuos taip, kad gyvenu ganėtinai laimingą gyvenimą kur viskas savo vietose”, – tikino jis.
Tačiau pašnekovas tuoj pat pabrėžė, kad būti laimingam nėra jo gyvenimo tikslas, veikiau vidinio džiaugsmo rezultatas. Mat išorinę laimę nesudėtinga suvaidinti, pavyzdžiui, kitam žmogui nusišypsoti dirbtinai, tačiau vidinis džiaugsmas – visai kas kita.
„Mes klounadoje sakome: nušauk besišypsantį klouną“, – pridūrė Žilvinas.
Esą kai žmonės vienas kitam šypsosi „socialine“ šypsena, akys nežiba – iš to jokios naudos. Teatro režisierius patarė koncentruotis ne į laimę, bet į vidinę ramybę ir neapgaudinėti nei savęs, nei kitų.
Patarė, kaip neprarasti džiaugsmo
Vidinį džiaugsmą propaguojantis Žilvinas paskatino neprarasti vaikiško žaismingumo, esą, kai žmogus jo turi, pasaulį pradeda matyti visai kitomis spalvomis. Jis pasidalino istorija, kaip jam pradėjus elgtis žaismingai, pavyko kardinaliai pakeisti nuotaiką.
„Pradėk žaisti ir žiūrėk, natūraliai daugiau džiaugsmo atsiras. <...> Aš kartą ėjau dėstyti studentams ir jaučiau, kad neturiu jokio džiaugsmo. Vyko „Tautų mugė“ tuo metu Gedimino prospekte. Aš einu ir jaučiu kaip man įsijungia toks bambėjimas: privežė čia kinietiško šūdo, kokia čia tautų mugė, nieko autentiško nebėra.
Einu sau ir bambu. Galvoju: nu negaliu aš ateiti pas jaunus žmones šitaip – kažkoks bambantis bočius. Ir aš prisiminiau kaip vaikystėje žaisdavau ant plytelių, kai negali užminti ant sujungimo, ir pradėjau šokinėti. Šokinėju, šokinėju, šokinėju ir man natūraliai labai smagu pasidarė, labai gera“, – pasakojo Žilvinas.
Tąkart jam už nugaros taip pat į paskaitą ėję studentai savo dėstytoją nufilmavo ir bendrame susirašinėjime pasidžiaugė, kad dėstytojas taip eina į paskaitą. Pasak Žilvino, jis kovoja už džiaugsmą. Tam, kad nesužeistų kitų.
Suprato, kad atėjo metas pokyčiams
Žilvinas jau daugiau nei 10 metų yra profesionalus klounas. Anot aktoriaus, užtrunka laiko, kol išsigrynini savo klouno personažą, tačiau, kadangi didelės skirties tarp jo ir aktoriaus nėra, tereikia pažadinti jau savyje esantį vidinį klouną.
„Mano klounas buvo toks drovus berniukas, mamytės berniukas, kuris labai nori būti roko žvaigžde. Ir tai buvo grynai aš. Jeigu taip eiti prie Žilvino esmės – aš buvau geras mokinys, geras berniukas. <...> Atbūdavau tokiam vaidmenyje, grįždavau namo ir pasileisdavau „Led Zeppelin“, „AC/DC“ ar panašią muziką ir su pusbroliu ir broliu durniuodavom iki nežinau...“ – pasakojo Žilvinas.
Pasak jo, klouną sudaro kontrastas: ėjimo link svajonės ir buvimo tuo, kas esi. Taigi, iš šio vidinio konflikto ir gimė klouno Kazimiero personažas, kolegų mažybiškai vadinamas Kaziuku.
Tačiau, kai Žilvinui buvo arti 30-ies, kaip pats sakė, suprato, kad su šiuo personažu nebesitapatina. Tuo metu jis jau turėjo 3 vaikus, buvo šeimos tėvas ir svajoklis Kaziukas atrodė pernelyg vaikiškai.
„Aš stačiau namą, sodinau medį, sūnus auginau ir vis dar dariau tą shy boy [aut. past. – drovų berniuką]. Aš jau moku mokesčius, vadovauju teatro studijai. Jaučiau, kad aš jau kitas ir tas tapatybės paleidimas yra labai skausmingas“, – pasakojo teatro režisierius.
Žilvino teigimu, buvo sunku net pačiam sau pripažinti, kad jis jau nebėra tas „gerietis“ vaikinukas su kuriuo taip ilgai tapatinosi. Savo klouno virsmą jis patyrė studijuodamas Prancūzijoje, vienoje garsiausių komedijos mokyklų.
„Aš ten atvažiavau ir pradėjau elgtis kaip tas shy boy [aut. past. – drovus berniukas] ir man toks labai geras dėstytojas Philippe‘as Gaulier sako: ką tu čia vaidini, kas čia per infantilus ..., ką tu čia išsidirbinėji. Jis, aišku, daug baisiau sakė, su visokiais žaismingais išsireiškimais. Jis mane visaip ten išdergė, išsijuokė iš to. Sako: ne, ne, mesk lauk šitą, tu jau nebe tas“, – prisiminimais dalijosi Žilvinas.
Po tokių žodžių jam esą kilo klausimas: tada kas aš? Reikėjo daugybės valandų vaikščiojimo Paryžiaus gatvėmis ir mąstymo apie savo identitetą tam, kad pagaliau pavyktų priimti pokytį. Nebebūti niekada suaugti nenorinčiu Piteriu Penu. Žilvinas pasakojo galiausiai supratęs, kad, ne taip kaip drovusis Kaziukas, daug žino apie pasaulį: žino, kaip būti tėčiu, kur vežti sugedusią mašiną, kam mokėti mokesčius ir pan. Tada ir pasikeitė Žilvino klounas.
„Mano klounas žino dalykus, jis net per daug gerai žino dalykus. Jis tiesiai šviesiai pasakys, kas sąmonė, o kas nesąmonė, kas durnas, kas ne durnas. <...> Man reikėjo atrasti, kad ir tame tėčio, vyro, vadovo žaidime yra labai daug smagumo“, – pasakojo iš Kaziuko Kaziu pavirtęs Žilvinas.
Išeina neatsukdamas nugaros
Kartu su kitais „Raudonų nosių“ klounais sergančius vaikus ligoninėse lankantis teatro režisierius tikino: labai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie koncentruotųsi ne į vaiko ligą, o į jį patį, norėtų su juo bendrauti, žaisti. Klounai esą taip stengiasi suteikti geras emocijas, kad pagalvoja net apie tai, kaip palatą palikti.
„Mes, klounai, niekada nepaliekame scenos ir neišeiname iš palatos nugara. Tokia taisyklė yra. Nes atsukti nugarą kitam reiškia: aš nebeturiu dėl tavęs vilties. <...> Šitoks žiūrėjimas į kitą su viltimi, kad jis, pavyzdžiui, gali pasitaisyt, ir kuria pasitikėjimą savimi“, – kalbėjo Žilvinas.
Kalbėdamas apie pasitikėjimą teatro režisierius pabrėžė, kad daug naudingiau investuoti į pasitikėjimą ir meilę kitiems. Žilvino teigimu, nesunku atskirti žmogų, kuris pasitiki kitais, nes tuomet jis pasitiki ir savimi, eina plačiai atverta krūtine, nes nebijo, kad į ją kas nors įsmeigs peilį.
