Jau rašėme apie Vilniaus universiteto žygeivių klubo (VUŽK) ir vieno KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ nario komandos trijų savaičių kelionę Pietų Sibire. Šįkart Ekstremalas.lt skaitytojams siūlome pokalbį ne tik apie šią įspūdingą, oro sąlygoms nagus parodžiusią kelionę su grupės lyderiu, žinomu keliautoju Algimantu Kuru.
Koks pradinis buvo jūsų planas, pagrindinis kelionės tikslas ir svajonė?
Tikslų turėjom keletą. Pirmiausia, aplankyti Vakarinių Sajanų Ergaki ir Metugul-Taiga kalnagūbrius. Turėjome suplanavę įdomų ir dinamišką 18 dienų maršrutą gražiausiomis bei įdomiausiomis šio rajono vietomis. Plane „maksimum“ buvo suplanuota 12 perėjų, pora viršūnių.
Kelionės po Sibirą (nuotr. A. Kuro) (nuotr. Gamintojo)
Kodėl nepavyko jo realizuoti? Kelionės metu rašėte, kad Sibiro taiga pasijuokė iš jūsų?
Taiga pasijuokė, nes kiek besistengėm, tiek pagal planą nepavykdavo nieko padaryt. Tada planus koreguodavome. po to vėl reikėdavo koreguoti ir vėl.
Miškuose šiemet labai purus sniegas. Net gelbėtojai, su kuriais kalbėjau po žygio, stebėjosi šių metų situacija.
Taigi čiuoži gerokai lėčiau nei norėtųsi. Po to dėl tokio sniego patekom į laviną. Teko keisti maršrutą. Po to per plauką vos nepatekom į antrą laviną. Vėl teko keisti maršrutą. Po tokių nuotykių kažkaip ir „kovinės“ nuotaikos nebeliko.
Kelionės po Sibirą (nuotr. A. Kuro) (nuotr. Gamintojo)
Kelionė šiek tiek nuvylė?
Nepasakyčiau. Manau, kad bloga patirtis net naudingesnė už gerą patirtį. Tai, kad mus nušlavė lavina yra tarsi ir labai blogai. Bet tai, kad mums pavyko išsikapstyti be nuostolių, yra žiauriai gerai.
Svarbiausia, gavom gerą pamoką, o ir visi liko sveiki.
Beje pagrindinį kelionės tikslą pasiekėme - tai pagyventi be civilizacijos gamtoje, gerai ir turiningai praleisti laiką, pamatyti tai ko dar nematę, kažko pasimokyti pačiam ir pasidalinti patirtimi su kitais.
Kelionės po Sibirą (nuotr. A. Kuro) (nuotr. Gamintojo)
Užgriuvo lavina? Skamba baisokai. Galite pasakoti detaliau?
Tai atsitiko kylant į Taigyš perėją, jos aukštis 1700 metrų, sudėtingumo kategorija 2A. Visą naktį ir rytą pūtė stiprus vėjas. Vietomis sniegas buvo supūstas į kietą firną, tačiau ne visur.
Pradėjome kilimą kuluaru link perėjos viršaus. Vėliau pasidarė sudėtinga lipti slidėmis dėl to sustojome, kaip manėm saugioje vietoje, užsidėti kates ir apraišus.
Virš mūsų šalia buvo akmenų, krūmų, kojos giliai nesmigo ir galėjom normaliai stovėt ant firno. Aš pirmas susitvarkiau ir išėjau minti pėdų. Paėjau kokius trejetą ar penketą metrų, po to pralūžau porą kartų iki kelių.
Tada vieną sekundę nebesupratau kas vyksta. Sušukau kitiems, kad lavina, užsidengiau veidą kauke, po to, jau sniego nešamas žemyn, numečiau lazdas, išsivadavau iš savo kuprinės. Tuomet beliko tik stengtis kažkaip išsilaikyti virš kunkuliuojančio sniego.
Kelionės po Sibirą (nuotr. A. Kuro) (nuotr. Gamintojo)
Iš šešių dalyvių lavina nunešė penkis. Visi išsikapstė patys, tik vieną merginą užkasė - jos tik koja kyšojo virš sniego. Greit ją iškasėm.
Gerai, kad be traumų - niekam nieko nenutiko. Tik iki šiol nežinau ar čia mano klaida buvo, ar visgi lavina nuėjo savaime. Labiau panašu į antrą variantą, bet mano klaidos tikimybės irgi neatmetu.
Lavina užkasė dalį daiktų ir įrangos. Tai ten ant šlaito, pučiant galingiems vėjo gūsiams, kapstėmės iki pat sutemų. Keista, tačiau beveik viską išsikasėm. Neradom tik dviejų slidžių lazdų.
Lavina pasitaikė, kaip aš sakau, „mokomoji“. Sniego nuėjo palygint ne daug, ji nebuvo greita, sniegas nesuledėjęs ir ne šlapias. Mus panešė apie 40 metrų gan lygiu šlaitu, kur praktiškai nebuvo kyšančių akmenų ir
sustojo prieš pat didesnes uolas. Sakyčiau labai lengvai išsisukome.
Sibiras didelis. Koks jis ten, kur buvote? Gal, kaip kas ironizavo, tos vietos vietiniams gyventojams kasdienybė ir lengvai įveikiamos?
Mes buvome pačiuose Krasnojarsko srities pietuose, visai netoli Mongolijos.
Vasario pabaigoje dar pakankamai šalta. Naktimis - 25-35 laipsniai šalčio. Sniego irgi nemažai.
Čia vyrauja spygliuočiai, tačiau miško zona pasibaigia maždaug 1300-1500 metrų aukštyje. Po to - tik uolos ir akmenys.
Dauguma perėjų yra 1700-2000 metrų aukščio. Patys Ergaki kalnai labai jauni, statūs, aštrūs.
Rajonas nėra labai nutolęs nuo civilizacijos, nes sąlygiškai netoli praeina federalinė trasa Abakanas - Kyzylas, žodžiu daug ir gero kelio mažai apgyvendintomis vietom.
Patys Ergaki yra vasarą dažnai lankomi turistų, dėl to prie automobilių trasos yra keletas turistinių bazių, gelbėtojų mokymo centras, nacionalinio parko direkcija.
Tačiau mūsų žygio rajone žiemą ten retai kas lankosi. Sutikome alpinistų grupelę, bei vieną slidininkų grupę - Rusijos slidžių žygių rinktinę.
Medžiotojų ten nematėm, nes tokiuose kalnuose jiems sunku, o ir žvėrių mažai. Nėra tikslo jiems ten vargti. Taigi medžiotojai prie tokių kalnų net nesiartina. O dėl medžiotojų ir turistų dabartinės kasdienybės, tai vieni važinėja sniego motociklais ir miega šiltuose nameliuose, o kiti mina savo kelią slidėmis nešdami po 30 kg ant kupros ir miega palapinėje.
Tačiau, jei kas matė Akiros Kurosavos filmą „Dersu Uzala“, tai mes miške tikrai skystablauzdžiai, palyginus su tuo medžiotoju. Bet aš nežinau ar galima ko nors labiau tikėtis iš mūsų, kaip asfalto vaikų.
Dėl paminėtos ironijos, tai mums nėra labai svarbu ką kiti galvoja. Esame, kas esame. Keliaujame dėl savęs ir savo asmeninio tobulėjimo ir, beje, maniau santūriai save pateikiame.
Nors reikia pripažinti, kad tame straipsnyje apie mus kaip tikrus didvyrius parašėt (šypsosi). Matyt, dėl to ir kilo ta ironija kažkuriam skaitytojui.
Na bet nieko tokio - „Haters gonna hate“, kaip sako internetai, arba turim tinkamą ir lietuvišką pasakymą: „šunys loja, o karavanas eina tolyn“. Nebandom susireikšmint ir jei taip nutinka, tai nebent netyčia.
Ar teko sutikti vietinius?
Vietinius sutikome tik civilizacijoje.
Ar su slidėmis buvo patogu? Kokie techniniai niuansai, sunkumai iškilo praktikoje? Kai kur, minėjote, kad judėjote vos kilometro ar net kelių šimtų per valandą greičiu?
Naudojam 180-195 cm ilgio slides, o moterims ir kiek trumpesnių užtenka. Šios slidės yra backcountry stiliaus, gan plačios, metaliniu kantu.
Atsispyrimo zonoje žvyneliai, taigi nereikia naudoti tepalų. Beveik visi naudojamės telemark stiliaus apkaustais. Kai kas pripažįsta ir turistinius su spyruokle, ar NNN BC apkaustus. Statiems pakilimams įveikti slidėmis naudojame specialius kailiukus, kurie klijuojasi ant slidės pagrindo. Su tokiais kailiais gali lipti net iki 30-35 laipsnių šlaitu į viršų su visa kuprine.
Kažkokių sunkumų dėl slidžių kaip ir nekilo. Sistema patikrinta ne vieną kartą. Tiesa vis sulūžta koks vienas kitas apkaustas, bet mes žinom apie tą silpną vietą ir būnam pasiruošę.
Šiame žygyje, kaip minėjau, sniegas buvo labai purus, nesusigulėjęs. Miškuose su slidėmis pirmas eidamas klimpsti iki kelių, o kartais ir daugiau. Kai pirmasis praeina, tai antrajam jau lengviau, o paskutiniam iš viso puiku. Dėl to dažnai keisdavomės, kas mins vėžes.
Įsivaizduokite situaciją, jog turi praminti miške šlaitu į viršų, pats su slidėm smengi iki kelių, o tau dar trukdo nuvirtę medžiai ir milžiniški akmenys.
Tokiose situacijose per valandą nenueidavom ir puskilometrio.
Ergaki - mistinės, legendomis apipintos vietos. Ar nutiko kažkas mistiško?
Ne. Nieko mistiško.
Špicbergene klausėtės ir Čiurlionio, o Sajanuose?
Na jei jau kalbėti apie klasikus, tai šį kartą iš jų, ko gero, populiariausias buvo Antonio Vivaldi su savo garsiausias „Keturiais sezonais“. Tiesa, neatsimenu kieno atlikimą klausėme.
Jei palygintumėte įspūdžius: Špicbergenas, Grenlandija ir Sajanai? Kas bendro, kuo skyrėsi šios kelionės?
Sajanai - tai pirmiausia miškas. Nei Grenlandijoje nei Špicbergene miško nebuvo. Sajanuose gali susikurti laužą, ištirpinti kiek nori vandens ir gerti kiek nori arbatos, nes pilnas miškas medžių laužui. Prie laužo vakare gali sušilti, išsidžiovinti pirštines, batus, miegmaišius.
Čia kalnai statesni, aštresni. Bet štai dėl miško ir stačių kalnų mes turėjome neštis visus daiktus kuprinėse, nes panaudoti savo didžiąsias roges čia būtų buvę neįmanoma.
Kodėl keliaujate vis ten, kur sniegai ir šaltis? O Brazilijos, Venesuelos, Borneo džiunglės? Papua N.Gvinėja ar Afrikos vidurys?
Aš asmeniškai gerai jaučiuosi ten kur šalta. Net ir vasarą stengiuosi išvažiuot į kalnus kur yra sniego.
Kai karšta - aš tingus, nenoriu nieko daryti. Šaltyje kitaip - tu tiesiog negali nieko neveikti, nes paprasčiausiai sušalsi.
Tiesa, neturiu nieko prieš šiltus, egzotiškus kraštus. Ir gal kada nors ir patrauksime ten. Bet dabar to mūsų klausti, tai tas pats, kas klausti parasparnininko, kodėl jisai neužsiima nardymu koraliniuose rifuose, - juokiasi.
Kaip renkatės keliones, kas nubalsuoja?
Niekas nebalsuoja. Sugalvojam keliese kur norim ir po to kas nori, tas važiuoja. Viskas labai paprasta. O išsirinkti, kur važiuoti, nėra sunku.
Juk per tiek metų susikaupė nemažai žinių, kurie rajonai tinkami slidžių turizmui. Renkamės pagal kelionės kainą ir trukmę, t.y. pagal tai kiek gali tam skirti.
Mintyse turbūt jau ir kita kelionė? Kur?
Dar nežinau. Vasarą galbūt į kokius nors aukštus kalnus. Yra pora rimtų pasiūlymų. Bet dar nieko nežinau.
Ekstremalas.lt skaitytojai kelionę į Grenlandiją išrinko ekstremaliausiu pasiekimu. Tikėjotės to? Už ką jus balsuotumėte?
Tiesą sakant prognozavau, kad būsime vieni iš favoritų. Tiesiog mačiau kokį susidomėjimą sukėlė ekspedicija Špicbergene, o čia gi - dar rimčiau.
Be to matosi, kad jau turim pastovių stebėtojų, kurie labai domisi tuo ką veikiame ir kur keliaujame, mus palaiko, komentuoja mūsų facebook puslapyje.
Kas balsavime buvo mano favoritai? Manau - „Denali Lietuva“.
Visgi, Lietuvos alpinizmo čempionato aukštuminėje klasėje 1 vieta. Pabaltijo šalių (Lietuva, Latvija, Estija) alpinizmo čempionate Balticum, aukštuminėje klasėje, irgi 1 vieta.
Tai pat labai unikalu, kad viršūnę pasiekė visi dalyviai. Komanda viską darė patys, jokių gidų, nešikų ir t.t. Stipru ir tiek. Beje komandos vadovas Ernastas Markšaitis išrinktas geriausiu 2011 metų Lietuvos alpinistu.
Kas jums pačiam yra ekstremalus įspūdis? Ir ekstremaliausia gyvenimo akimirka?
Man ekstremalu, kai situacija tampa nekontroliuojama arba beveik nekontroliuojama. Stengiamės nesivelt į tokius reikalus.
Kas ekstremalu, o kas ne - turi kiekvienas nuspręsti pats pagal save. Aš asmeniškai savęs ekstremalu nelaikau, nes man ekstremalumas tiesiogiai asocijuojasi su pavojumi ir nežinojimu. Šitas derinukas yra mirtinas.
O mes kelionėms kruopščiai ruošiamės, o ir kelionės metu riziką stengiamės sumažinti iki minimumo.
Kvailai nerizikuojame, nes gyvenimas yra puikus dalykas. Bet aš sutinku, kad tokios kelionės yra ekstremalios, nes žmogui be patirties ir pasiruošimo baigtųsi tikriausiai ne kaip.
Ekstremaliausia mano gyvenimo akimirka buvo, kai aš kažkada ėjau naktį tamsoje į tūliką ir koridoriuje pamačiau metro penkiasdešimties centimetrų aukščio baltą vaiduoklį. Jis nieko nedarė tik stovėjo...
Gavau gerą šoką ir rimtą dozę adrenalino. O tas baisusis vaiduoklis buvo... mano bobutė su baltais naktiniais, kuri nusprendė naktį nueit atsigert vandens. Ir net ta lavina šiemet palyginus su tuo „vaiduokliu“ buvo niekas... Va toks iš manęs ir ekstremalas, - juokiasi.
Koks pasiekimas, ekspedicija iš pasaulio ekstremalų jums imponuoja ir kelia pagarbą?
Nansenas, Amundsenas, Šekeltonas... Vardai kalbantys patys už save.
Nanseno bandymas pasiekti šiaurės ašigalį, bei jo Grenlandijos salos kirtimas. Amundseno pietų ašigalis. Šekeltono, nepavykusi transantarktinė ekspedicija.
Tai, ką jie darė anais laikais, su tų laikų įranga ir žiniomis - yra neįtikėtina. Mums labai toli iki jų.
P.S.
VUŽK ekspedicija į Grenlandiją praėjusiais metais, kai ekstremalai dar buvo kelionėje Sibire, mūsų skaitytojų buvo išrinkta Didžiausiu Lietuvos ekstremalų pasiekimu 2011 metais.
2010 metais penki VUŽK nariai per 22 dienas sėkmingai įveikė 350 kilometrų maršrutą Špicbergeno saloje, Arkties vandenyne. Šis jų nuotykis Ekstremalas.lt skaitytojų buvo išrinktas didžiausiu 2010 metų Lietuvos ekstremalų pasiekimu.
