Vitalija Jalianiauskienė
Panevėžiečio režisieriaus Rusijos autonominės respublikos Baškirijos teatre pastatyta estų dramaturgo pjesė parodyta ir mūsų mieste. Įvairių šalių teatrų scenose dirbantis menininkas dabar trumpam stabtelėjo gimtinėje.
Pasiūlymų netrūksta
Jau beveik penkiolika metų Lenkijos, Rusijos ir kitų šalių teatruose dirbantis iš Panevėžio kilęs režisierius Linas Marijus Zaikauskas prieš savaitę sulaukė pasiūlymo atvykti į Ukrainą ir Donecko teatre pastatyti spektaklį.
Galutinio atsakymo iš karto nedavusiam menininkui netrukus teko išgirsti nelabai malonias naujienas. Donecke prasidėjo dideli neramumai, prorusiški aktyvistai, užėmę miesto administracijos pastatus, regioną paskelbė suverenia respublika.
Nors padėtis darosi vis labiau įtempta, tačiau lietuvių režisierius dar nesako į šį miestą nevyksiantis – ir tokiu metu žmonės gali dirbti, kurti. Menas tampa dar svarbesnis, reikalingesnis, padedantis nerimo ir stresų išvargintiems gyventojams.
L. M. Zaikauskas mena, kad 2004 metais, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija, jis kaip tik dirbo Kijevo teatre. Tuo metu situacija taip pat buvo sudėtinga, nors ne tokia grėsminga kaip dabar. „Su kolegomis, oranžinius raiščius užsirišę, ėjome į centrinę aikštę palaikyti demokratinių idėjų, ukrainiečių laisvės troškimo“, – pasakoja režisierius.
Ar Donecko teatras šiemet atsiras jo gyvenimo kelyje, L. M. Zaikauskas dar nežino. Gali būti, kad, situacijai pasikeitus, pakartotinio pasiūlymo nebesulauks.
Tokia baigtis režisieriaus neliūdina – kvietimų pastatyti spektaklį viename ar kitame Rusijos, Lenkijos ar kitos šalies teatre netrūksta. Teko dirbti ne tik šių šalių, bet ir Rumunijos, Turkijos, Vokietijos teatruose, su jais užmegzti ryšiai.
Vokietijoje, Austrijoje padirbėti – daugelio menininkų svajonė. Pasak režisieriaus, niekur kitur tiek dėmesio menui ir jo puoselėjimui neskiriama kaip tose šalyse.
Menui skiriami didžiuliai pinigai, suteikiama galimybė plėtoti sumanymus, kviečiami patys talentingiausi teatralai. Užtat rezultatas akivaizdus – Vokietijos, Austrijos menas gerokai aukštesnio lygio.
Atvyko su populiariausiu aktoriumi
Įvairių šalių teatrų scenose dirbantis menininkas dabar trumpam stabtelėjo gimtajame Panevėžyje. Į teatre „Menas“ vykstantį dešimtąjį kamerinių spektaklių festivalį režisierius atvežė Baškirijos Mažito Gafuri akademiniame dramos teatre pastatytą Andruso Kivirakho pjesę „Viščiukas iš elementoriaus“. Tame monospektaklyje vaidina vienas iš populiariausių, žiūrovų mėgstamiausių Baškirijos aktorių Almasas Amirovas. Jis į Lietuvą atvyko pirmą kartą.
Ufoje, Baškirijos sostinėje, esantis garsaus rašytojo vardu pavadintas dramos teatras, kuriame dabar dirba panevėžietis, yra prestižiškiausias toje šalyje. Jam skiriamos didžiulės valstybės dotacijos, apie tokias, pasak L. M. Zaikausko, Lietuvos teatrai gali tik svajoti.
„Teatrui daug dėmesio skiria Baškirijos prezidentas, rūpinasi, kad nieko netrūktų, o vykdamas su vizitais į įvairias pasaulio šalis dažnai vežasi ir teatro pastatymus, reprezentuojančius šalį“, – „Sekundei“ pasakojo režisierius.
Teatre dirba tik patys talentingiausi Baškirijos menininkai, jiems mokami geri atlyginimai, honorarai. Baškiriją, savo dydžiu panašią į Lietuvą, galima vadinti turtingu kraštu, juk ji turi nemažas naftos atsargas. Labiausiai klesti sostinė – milijoninis miestas Ufa.
Keliais girtis negali
Baškirijoje darbo užtenka visiems, o ir atlyginimai neblogi. Ufoje gyvenantis panevėžietis sako, kad šis miestas beveik niekuo nesiskiria nuo daugelio Europoje esančiųjų. Čia važinėja prabangūs automobiliai, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, yra visko, ko reikia normaliam gyvenimui.
„Tiesa, gerais keliais, kaip ir visa Rusija, pasigirti negalime. Tačiau dabar grįžęs į Panevėžį buvau labai nustebintas – čia jau ne ką geresnės negu Rusijoje gatvės. Akivaizdu, kad situacija mieste blogėja. Labai gaila, kad Panevėžyje beveik nebesutiksi jaunų žmonių. Nereikia nė laikraščių skaityti, kad suprastum, kaip labai emigracija palietė miestą“, – sako L. M. Zaikauskas.
Vis dėlto jis prisipažįsta, kad brangesnio miesto už Panevėžį pasaulyje nėra. Čia dar gyvena netrukus 52-ąjį gimtadienį minėsiančio režisieriaus tėvai, čia daug prisiminimų saugo kiekvienas kampelis. „Daug kas čia įvyko pirmą kartą“, – šypsosi.
2001-aisiais Panevėžio dramos teatre L. M. Zaikauskas pastatė A. Jarry spektaklį „Karalius Juobas“ ir daugiau Lietuvos teatro gyvenime nebedalyvavo. Buvo Lenkijos, Rusijos teatrai. Kelio į juos pradžia buvo atsitiktinė: pakvietė, nuvažiavo, dar kartą pakvietė, taip ir įsibėgėjo. Paskui su ruse sukūrė šeimą ir liko Rusijoje.
Gyvenimo būdas
L. M. Zaikausko šeima – žmona ir trys vaikai – gyvena Ufoje. „O aš dažniau būnu lėktuve, skrendančiame iš Rusijos į Lenkiją arba atgal, negu namuose“, – juokiasi menininkas.
Jo skrydžiai ne tik iš vienos šalies į kitą – keliaujama iš vieno didžiulės Rusijos kampelio į kitą, spektaklius jis stato įvairiuose teatruose.
„Kartais, ir tikrai blaivia galva, pabudęs viešbučio kambaryje turi gerai pagalvoti, kokiame mieste dabar esi. Bet man toks klajokliškas gyvenimo būdas patinka. Nors, aišku, lazda turi du galus – blogai, kad šeimoje esu tik svečias, savuosius matau retai. Bet užtat kaip įdomu, kiek naujų žmonių sutinku, kokios patirties pasisemiu, permainų patiriu. Ir finansiškai toks darbas labiau apsimoka negu viename teatre“, – pasakoja režisierius.
Jo žmona taip pat teatro žmogus, ji – dailininkė scenografė. Vyriausias sūnus pasuko mamos pėdomis, aukštojoje mokykloje baigia dailės studijas, antrasis linksta į technikos mokslus, o dukra dar 7 klasės mokinė. Jai labai patinka vasaras leisti Panevėžyje pas senelius, mergaitė labai domisi lietuvių kalba, nori ją dar geriau išmokti. Per vasaros atostogas visa šeima kasmet atvažiuoja į Lietuvą. Aukšta teatro kultūra
Kelioms dienoms po teatre „Menas“ parodyto spektaklio praėjus, L. M. Zaikauskas iš Panevėžio skirs ne namo į Ufą. Jo laukia Karelijos respublikos sostinėje Petrozavodske – Rusijos šiaurės vakaruose esančiame mieste. Garsiame Petrozavodsko teatre lietuvis režisierius kartu su Suomijos menininkais stato spektaklį.
Rusijos ir Lenkijos teatruose režisierius puikiai susikalba, jis gerai moka ir rusų, ir lenkų kalbas. L. M. Zaikauskui labai patiko dirbti viename iš garsesnių Lenkijoje Legnicos miesto teatre.
„Šis teatras populiarus visoje Lenkijoje – taip, kaip kadaise buvo garsus Panevėžio teatras Lietuvoje. Žiūrėti spektaklių žmonės važiuoja iš visos šalies“, – pabrėžia režisierius.
Kaip tvirtina L. M. Zaikauskas, jam patiko ne tik Legnicos, bet ir kituose tos šalies teatruose. „Mano širdis linksta prie Lenkijos aktorių drausmės, jų noro dirbti, aukštos teatrinės kultūros“, – sako menininkas.
Birželio mėnesį jis vėl važiuos dirbti į Lenkiją, statys spektaklį Slupsko teatre. Paskui šių metų sezonas baigsis – grįžęs į Ufą vyras pasiims šeimą ir visi atskris į Panevėžį atostogauti. O kol kas L. M. Zaikauskas dar ne namų, o teatro žmogus ir jo visas laikas skiriamas kūrybai. Spektaklius,
kuriuos statys, režisierius renkasi pats, teatrų vadovai jam nenurodinėja. Juk, kaip jis sako, pirmiausia tenka žiūrėti, kokia tame teatre dirba trupė. „
Jeigu nėra aktoriaus, galinčio suvaidinti Hamletą, šios Šekspyro pjesės nepastatysi“, – teigia režisierius.
Jis atkreipė dėmesį, kad Lenkijos, kitų Europos šalių teatruose pageidaujama, jog režisierius iš Lietuvos statytų rusiškas pjeses – Gogolio, Čechovo ir kitų klasikų, o Rusijos teatrai mieliau patiki lietuviui europietiškus kūrinius.
„Laimei, savo portfelyje per tiek metų turiu sukaupęs nemažas atsargas kūrinių, tad rinktis yra iš ko“, – sako L. M. Zaikauskas.
Jo kūrybinė geografija labai plati: baigęs režisūros studijas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), dirbo Kaune, Panevėžyje, 7 metus vadovavo Lietuvos rusų dramos teatrui, paskui išvažiavo į Lenkiją ir tapo Radomės dramos teatro vadovu. Paskui prasidėjo kelionės po įvarius teatrus, jos tęsiasi iki šiol.
Rusija skirtinga
Didžiulė šalis Rusija, režisieriaus akimis, yra labai skirtinga šalis. Maskva joje – tarsi atskira respublika su sava ekonomika, dėsniais, tvarka.
Centrinė Rusijos dalis, nusitęsianti iki Volgos upės, visai kitokia, daug skurdesnė, o kuo toliau į rytus, tuo šalis turtingesnė. Ištekliai gausūs, įmonės klesti, uždarbiai geri.
„Net sklando toks posakis: gerai būtų rytą sėsti į lėktuvą ir skristi į Rusijos gilumą dirbi ir gerai užsidirbti, o vakare – vėl į lėktuvą ir atgal į Europą. Rusijoje pinigų yra, o komforto – ne. Komfortą reikėtų suprasti ne tik kaip mandagų aptarnavimą, gerus kelius, bet ir kaip laisvę, demokratiją“, – pasakoja L. M. Zaikauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu ir Rusijoje jau pastebima krizės požymių. Kartais atrodo, kad pastarųjų mėnesių įvykiai specialiai sumanyti išprovokuoti, kad žmonės negalvotų apie materialinius dalykus, blogėjantį gyvenimo lygį, o visą dėmesį perkeltų prie nacionalinių jausmų.
Per pastaruosius kelis mėnesius Rusijos rublio vertė labai krito, dabar 14 rublių vertė – vienas litas. Baškirijoje vidutinis atlyginimas apie 30 tūkstančių rublių. Maisto produktų kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau benzinas perpus pigesnis, buto mokesčiai nedideli.
Kasdienės išlaidos skirtingos, pavyzdžiui, bilietai į teatrą kainuoja apie 300 rublių, miesto autobuso talonas – 15 rublių. O avalynė, drabužiai – patys brangiausi pirkiniai. Jų reikia daug ir kokybiškų, nes žiemos Baškirijoje labai šaltos, joms pasirengti visa šeima turi tinkamai.
