Klaipėdos valdžios pažadas mieste įkurti sakūrų parką taip ir liko neįgyvendintas - japonų dovanotus medelius pražudė patys valdininkai, praneša "Klaipėda".
Prieš ketverius metus japonų fotomenininko Takašio Vakisakos iniciatyvą uostamiesčiui dovanoti sakūras Klaipėdos valdžia priėmė palankiai. Po metų šimtas sodinukų pasiekė uostamiestį.
Iš pradžių šiomis dekoratyvinėmis Tolimųjų Rytų vyšniomis ketinta apsodinti laisvą žemės sklypą tarp Žvejų rūmų ir Naujosios apaštalų bažnyčios.
Dar vėliau medelius galvota įkurdinti skirtingose Klaipėdos vietose, kad japono dovana galėtų pasigrožėti kuo daugiau miestiečių. Ieškant šių vietų dovanotos sakūros buvo atvežtos pasaugoti į Klaipėdos universiteto Botanikos sodą.
Nuo to laiko apie sakūrų likimą daugiau girdėti nebeteko - paskelbta tik tiek, kad vos kelios jų pasodintos prie paminklo "Arka", šalia Biržos tilto.
Pritrūko projekto
Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir planavimo skyriaus kraštovaizdžio architektė-vyriausioji specialistė Laimutė Norkienė paminėjo, kad devyni dovanoti medeliai išties buvo pasodinti šalia minėto paminklo.
Tiesa, lietuviškas žiemas atlaikydavo ne visos vyšnaitės, nors dovanodamas japonas tikino, kad jos atsparios ir 30 laipsnių speigui. Nušalusiųjų vietoje buvo atsodinami nauji medeliai, saugoti Botanikos sode.
Po praėjusios žiemos sakūrų sumažėjo iki aštuonių. L. Norkienė spėjo, jog augalai sunkiai žiemojo, nes dar dovanoti buvo labai gležni ir labiau panašėjo į žabelius.
Specialistė japono prieš kelerius metus bandė išklausti, kaip prižiūrėti medelius, tačiau konkrečių patarimų taip ir nesulaukė. Rastoje knygelėje japonų kalba iš paveikslėlių specialistė suprato, kad sakūros neperneša drėgmės.
Anot kraštovaizdžio architektės, sakūrų parko prie Žvejų rūmų idėjos įgyvendinti taip ir nepavyko dėl iki galo nepadarytų darbų - jos žiniomis, pritrūko techninio projekto.
Paklausta, kur dingo likę medeliai, L. Norkienė tikino, kad jie vis dar saugomi Botanikos parke.
Nei sau, nei kitiems
Botanikos sodo floristė Loreta Raudonienė sudaužė visas viltis pamatyti dovanotas sakūras - esą daug jų tiesiog neišgyveno, nors "gal dar ir yra kokios 3-4 vargstančios".
Pasak L. Raudonienės, atvežtos sakūros buvo tiesiog pamirštos. Pavasarį, kai medelius verkiant reikėjo sodinti, parko darbuotojai iš Savivaldybės atstovų sulaukė prašymo palūkėti, nes nebuvo rasta tinkama vieta.
Botanikos sodo darbuotojams pasisiūlius medelius pasodinti savoje teritorijoje, valdininkai paprieštaravę, kad japonų dovana privalo džiaugtis visi miestiečiai, tad jie turėtų augti ne tokioje nuošalioje vietovėje.
Praėjus porai metų Savivaldybė, taip ir neradusi tinkamos vietos, galiausiai pasiūlė medelius pasisodinti patiems Botanikos sode.
"Augalas negali būti benamis. Sakūras iš karto reikėjo sodinti. O dabar pametė kaip vaikus našlaičius.
Mes jas laikėme tuos pora metų, kankinosi jos vazonėliuose, ir laukėme, kol Savivaldybė pasiims. Prižiūrėjome, kol kažkas iš Savivaldybės pasakė, kad jų nebereikia. Kelias išgyvenusias vėliau pasodinome, bet jos išmirė", - rodydama vietą, kur dar neseniai buvo likusios kelios sakūros, sakė Botanikos parko dendrologė Rita Golekovienė.
Anot jos, buvo galima išsaugoti medelius pasodinant nors po kelis skirtingose miesto vietose.
Sandra Lukošiūtė
