Pro langą klaipėdietė gali matyti tik medžių viršūnes, o vonioje nėra nė vieno kištukinio lizdo.
Naujame, tik uostamiesčio savivaldybės socialiniams būstams skirtame, daugiabutyje gyvenanti Danutė vežimėliu grįžta namo. Moterį lydi jos vyras, mat klaipėdietė į namą, kurio pirmas aukštas skirtas vien neįgaliesiems, savo jėgomis patekti negali.
Tačiau net galų gale įveikusi duris, Danutė ir vėl susiduria su kliūtimi. Pravažiuoti trukdo slenkstis.
Pagaliau į butą patekusi moteris atsipūsti negali. Šiek tiek vežimėliu pasisukiojus šiaip ne taip į vonios kambarį patenka. O išvažiuoti jau kitas reikalas.
Na, o jei Danutė nori įjungti skalbimo mašiną, o jos vyras elektrinę barzdaskutę, jiems reikia pasinaudoti ilgintuvu. Vonios kambaryje nėra nė vieno kištukinio lizdo.
Sutuoktinius lankanti kaimynė sako, kad jos bute tokia pati situacija:
„Nė vienos rozetės vonioj nėra. Nė vienos. Skalbimo mašiną pasistatei, imi prailgintuvą, prasineši prailgintuvą pro duris, įsijungi prie to jungiklio skalbimo mašiną, bet neuždarai durų, nes prispausi laidą.“
Kištukinių lizdų trūksta ir virtuvėje. Tad šeima virtuvėje turi arba naudoti vieną prietaisą, arba jungti juos paeiliui:
„Čia išsikepei, gali indaplovę pasileisti. Indaplovė išsiplovė, gali jau eiti lyginti.“
Sutuoktiniai pamėgino ir ten naudoti ilgintuvą. Tačiau įjungus kelis prietaisus vienu metu, išsijungia saugikliai:
„Va, matot. Išmetė. O šviesa liko. Va kaip turim naujam name gyventi. Valdžia mums davė tokį namą, tokį butą, po vieną žaisliuką turim pasijungti.“
Tad Danutė turi važiuoti į prieškambarį ir vėl įjungti nuo perkrovos išsijungusį elektros saugiklį.
O ir kaimynų pagalbos, jei vyro nėra namie, paprašyti sunku. Neaišku, kas stovi už durų, mat neįgaliesiems pritaikytame bute pro durų akutę pažvelgti – dar vienas iššūkis.
Nepavyksta Danutei ir pro balkono langą pasižvalgyti. Palangė beveik jos akių lygyje: „Kitaip sėdint – medžių viršūnės ir namų stogai. Daugiau nieko nemanau. Ir visas neįgalaus žmogaus matymas.“
O bute šeima keisti nieko negali. Didžiąją dalį sumos, už kurią pastatytas daugiabutis, finansavo Europos Sąjunga, tad pagal sutartį, penkerius metus butų nuomininkai jokio remonto atlikti negali. Šis, 2019-ųjų vasarą duris atvėręs socialinis daugiabutis pastatytas nuo pamatų už du milijonus eurų, kurių 85 procentus skyrė Europos Sąjunga. Namą kuruojantys valdininkai sako, kad apie daugumą gyvenančių žmonių problemų žino ir ieško lėšų, kaip jas išspręsti.
„Kai kuriems žmonėms, neįgaliesiems, yra sudėtinga pasiekti balkonuose langus, atsidaryti, tai planuojam pasiskaičiuoti sąmatas, kiek galėtų tą dalyką sutvarkyti kainuoti. Tuos dalykus žinom“, – sako savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Deividas Petrolevičius.
Neįgaliuosius jungiančios asociacijos Klaipėdoje atstovai sako, jog dabar valdininkams teisintis nereikėtų, jei nuo pat statybų pradžios būtų viską apgalvoję. Neįgaliuosius atstovaujantys specialistai pasakoja, kad tokių keistų sprendimų pasitaiko daugumoje žmonėms su negalią skirtų patalpų ir tikrai ne iš piktos valios, o todėl, kad projektuotojai nepasitaria su pačiais neįgaliaisiais.
„Labai gaila, kad projektuotojai, ar tai statybų bendrovės įvairios galėtų pasikonsultuoti su neįgaliųjų asociacijom, klubais ar draugijom. Jų gi yra kiekvienam mieste ir ne po vieną. Kai yra pilnavertis vaikštantis žmogus, tu tiesiog normaliai kitą kartą nepagalvoji, kad čia slensktuką padariau, čia rozetės neįdėjau, kuri būtų labai patogi tam žmogui“, – pasakoja Reabilitacijos asociacijos „Judėkime kartu“ vadovas Vitalijus Žurkelis.
Tad neįgaliuosius jungiančios asociacijos nariai tikisi, kad jų patarimo paklaus ar bent iš karčios Danutės patirties pasimokys dar vieną socialinį daugiabutį Klaipėdoje renčiantys projektuotojai bei statybininkai.
