Kasinėjimai uostamiesčio Kurpių gatvėje archeologams atvėrė dar nematytą, prabanga alsuojančią kelių šimtmečių senumo Klaipėdą. Tokių aukso, sidabro, vario ir bronzos dirbinių čia iki šiol dar nebuvo aptikta.
Kurpių gatvėje 3 stovinčiame pastate, kurį planuojama rekonstruoti ir įrengti svečių namus, buvo atkastos dviejų užstatymų liekanos - grindys, mediniai statramsčiai, karkasas.
Pasak Klaipėdos universiteto doktorantės archeologės Ievos Masiulienės, matyti, kad pirmasis pastatas buvo statytas ant akmeninių pamatų. Vėliau jis sudegė, o ugnies nesuniokotos medinės dalys buvo panaudotos statyti naujam pastatui - mediena buvusi brangi.
„Greičiausiai tai buvo nedidelis ūkinės paskirties pastatas, susijęs su gamyba. Čia buvo rasti šešių statinių dugnai“, - pasakojo I. Masiulienė.
Beje, viršutinis pastatas, kaip ir jo pirmtakas, išnyko liepsnose - manoma, kad per 1678 metų gaisrą.
Kasinėjama teritorija archeologams buvo dosni ir smulkesnių radinių, preliminariai datuojamų XVI-XVII amžiumi. Be koklių dalių, keramikos, langų stiklo duženų (langų krašteliai buvo švininiai) ir vyriškų odinių batų fragmentų, čia aptikti apie buvusių gyventojų turtingumą liudijantys sidabrinis šaukštas, auksinis smeigtukas, paauksuotas varinis odinio knygos viršelio apkaustas, tikriausiai vilnonė miestiečio kepurė, bronzinis puodelis su dangteliu, žalvarinis puodelis, 1510 metų Žygimanto Senojo sidabrinė moneta, langų vitražo fragmentai.
Pasak I. Masiulienės, nei tokių puodelių, nei sidabrinio šaukšto Klaipėdoje iki šiol nebuvo aptikta. Šie daiktai tikrai pateks į Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspoziciją.
Uostamiestis nelepino tyrinėtojų ir aukso radiniais - iki šiol buvo aptiktas tik auksinis renesansinis žiedas su brangakmeniu. Rasti senovinę monetą Klaipėdoje - taip pat retenybė.
Atkurti čia gyvenusių žmonių kasdienybės paveikslą padeda ir surasti žąsų, vištų, galvijų, kiaulių, netgi tauriojo elnio kaulai, lydekos bei menkės ašakos. Maistui buvo naudojami ir graikiniai bei lazdyno riešutai - aptikta jų kevalų, rasta ir moliūgo sėkla. Šiems radiniams išlikti padėjo drėgna durpinga žemė - joje viskas gerai užkonservuojama.
Savo įdomybes dar nuo praėjusių metų teritoriją tyrinėjantiems archeologams toliau atveria ir piliavietė. Neseniai čia atkasti įspūdingi mediniai XVII-XVIII amžiaus pirmosios pusės gynybiniai įtvirtinimai - antroje XVIII amžiaus pusėje pilis jau nebebuvo naudojama. Ištirti ir užfiksuoti, jie vėl bus užkasti - tik taip yra galimybė įtvirtinimus išsaugoti.
Pasak archeologo Gintauto Zabielos, apsauginiai pylimai nuolat buvo aukštinami, tvirtinami, kad neslinktų vandenin. Pylimų šlaitai nusėti styrančiais kuolais, trukdžiusiais prieiti arčiau.
Giedrė NORVILAITĖ
