Vienas iš Sigito Gaidjurgio konkurentų – Sergejus Bėglikas – į Klaipėdą iš Smolensko pasikvietė Stanislavą Dudaką ir jam už susidorojimą su S. Gaidjurgiu siūlė 10 000 dolerių. S. Dudakui, turinčiam Smolensko ir Taisono pravardes, Rusijoje svilo padai – jis buvo įtariamas dviejų žmonių nužudymu.
Kalbama, kad po to, kai Smolenskas atsisakė nušauti S. Gaidjurgį, santykiai tarp jo ir S. Bėgliko gerokai atšalo. Be to, savo bendražygiui S. Bėglikas nebuvo dosnus – duodavo jam šimtą kitą, tačiau prie savo reikalų ir prie biznio neprileido.
S. Bėglikui nepatiko, kad S. Dudakas jo gaujos narius kurstė reikalauti „padoraus užmokesčio“, tikino, kad su jais negerai elgiamasi, pasakojo apie Rusijos nusikaltėlių pasaulio taisykles bei „garbės kodeksą“. Toks atvykėlio elgesys negalėjo likti nepastebėtas, juo labiau kad jis kategoriškai atsisakydavo „užvažiuoti“ ant duoklės nemokančių firmų – nesąs „torpeda“ ir žemesnio rango asmenims priklausančio darbo neatliksiąs.
1995 metų balandžio 16-osios naktį prie Baltijos prospekto namo, kur gyveno su sugyventine, į S. Dudaką buvo paleistos septynios kulkos iš pistoleto TT ir mesta granata. Sužeistas S. Dudakas pabėgo iš policijos saugomos Raudonojo Kryžiaus ligoninės palatos, tačiau netrukus buvo sulaikytas.
Laisvę išsipirko parodymais
S. Dudakui pavyko susitarti su uostamiesčio teisėsaugininkais ir išsiderėti laisvę už savo parodymus. Atrodo, jog Taisonas sutiko kalbėti, kad nepakliūtų į „zoną“, kur tuo metu kalėjo neįtikėtinai didžiulį autoritetą tarp pajūrio banditų turintis Arūnas Šniūkšta.
Prokurorams S. Dudakas pareiškė neabejojąs, jog pasikėsinimą į jį užsakė S. Bėglikas, kai S. Dudakas užstojo jo gaujos žmogų Sergejų Gerasimovą. Pastarajam S. Bėglikas buvo skolingas 3000 dolerių, bet neskubėjo grąžinti, o kai jausdamas Smolensko paramą S. Gerasimovas pareikalavo pinigų, jam buvo peršautos abi kojos. Šis, atrodytų, nedidelis incidentas gerokai pakenkė S. Bėgliko autoritetui, nes jį dėl „bespredelo“ spaudė ir reikalavo grąžinti pinigus banditų autoritetai Vytautas Arbačiauskas (Arbatinių vadeiva) ir Kęstas Šimas (Šimo gaujos vadeiva).
S. Dudakas pareigūnams nupasakojo ne tik S. Bėgliko, bet ir S. Gaidjurgio gaujos sistemą, taip pat Klaipėdos nusikalstamo pasaulio tarpusavio ryšius. Jis išdavė paslaptį, kaip S. Bėglikui 1994 metais pavyko išsisukti nuo neišvengiamo įkalinimo už Raudonojo Kryžiaus ligoninės chirurgo sumušimą. Incidentas įvyko tiesiog ligoninėje, kur S. Bėglikas lankė besigydantį draugą. Buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau jau suimtas S. Bėglikas netikėtai išėjo į laisvę. Pasak S. Dudako, už laisvę buvo sumokėta kažkam tiesiog pačiame Aukščiausiajame Teisme.
Smolenskas pareigūnams atviravo ir dėl jam žinomų aukštų Klaipėdos teisėsaugininkų bendradarbiavimo su nusikalstamu pasauliu, tačiau tyrimo metu to įrodyti nepavyko ir niekas iš komisarų savo postų neprarado.
O pats S. Dudakas atgavęs laisvę skubiai išvyko į Rusiją ir ten be pėdsakų dingo jau po kelių dienų. Beveik neabejojama, kad su juo susidorota užsakius buvusiems sėbrams iš uostamiesčio – tylėjimo įžadus sulaužiusiam Taisonui jie negalėjo atleisti.
Dar vienas vadeiva
Kai 1993 metais įsiplieskusiame Klaipėdos gaujų kare vienas po kito ėmė žūti garsesni nusikaltėliai, o keli Kubiliniai movė kuo toliau iš uostamiesčio, savo vietos po saule ėmė ieškoti vienas iš buvusių Kubilinių „torpedų“ – Petras Kondrotas (1962 m.), pravarde Fantomas. Jis subūrė „laisvus“ ir kitų vadeivų veikla nepatenkintus gangsterius. Taip susidariusi Fantomų grupuotė ieškojo dar Gaidjurginių ir Arbatinių „globon“ nepakliuvusių objektų.
Fantomas ėmėsi kontroliuoti prostituciją, o tai darė jam būdingu stiliumi – žiauriai sumušė dvi duoklės už savo veiklą išdrįsusias nesumokėti prostitutes.
Tada jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir teismas P. Kondrotui skyrė 2 metus laisvės atėmimo, bet bausmės vykdymą atidėjo tokiam pačiam laikotarpiui.
Teismas gaujos nepripažino
Tais pačiais 1993-iaisiais Fantomas patyrė prevencinį sulaikymą ir drauge su tuo metu nepalyginti turtingesnė biografijos V. Klova 2 mėnesius praleido už grotų. Šiedu mėnesiai už įvairius nusikaltimus 13 metų atsėdėjusiam V. Klovai tebuvo trumputės atostogos prieš naujus nusikaltimus.
Sėkmingai „prevencinį“ atbuvęs Fantomas bandė įgyvendinti nelaisvėje sukurptus naujus planus – reketuoti prekiautojus automobiliais. Vienas iš svarbesnių jo gaujos narių – tuo metu 37 metus turėjęs Vytautas Visockas, dar sovietmečiu pagarsėjęs dalyvavimu milicijos karininko vadovaujamos gaujos vykdytuose nusikaltimuose. Tik vasarą sulaikytas V. Visockas nebuvo teisiamas su visa gauja – jam iškelta atskira baudžiamoji byla.
Dalyvavimu Fantomų gaujos veikloje labai didžiavosi tuo metu 26 metų sulaukęs Erikas Beriozkinas, nors jis buvo gerbiamas daugiau dėl savo tėvo Viktoro Beriozkino, pravarde Čigonas, „nuopelnų“. Čigonas, laikomas dešiniąja S. Gaidjurgio ranka, tvarkė visus šios gaujos buhalterinius reikalus, todėl ir Čigoniukas buvo tarsi Gaidjurginių atstovas pas Fantomus. E. Beriozkinas gaujoje buvo atsakingas už informacijos apie pasiturinčius klaipėdiškius, iš kurių galima reikalauti duoklės, rinkimą.
Gaujos nariai didžiavosi, kad priklauso Fantomams, o štai teisėjai to neįvertino. 1995 metais teisme nusikalstamo susivienijimo egzistavimas nebuvo įrodytas, todėl teisiamieji nubausti tik už turto prievartavimą. Klaipėdos apygardos teismo teisėjas perskaitė tokį nuosprendį: P. Kondrotas nuteistas 3 su puse metų griežtojo režimo kolonijos, Vytautas Kondrotas ir V. Klova – tokioje kolonijoje praleisti pusantrų metų. Tiek pat, tik bendrojo režimo kolonijoje, buvo skirta R. Bogužiui, o po 2 metus bendrojo režimo gavo E. Beriozkinas ir Saulius Mažeikis.
Slidus lyg ungurys
P. Kondrotui-Fantomui tai nebuvo paskutinis teistumas. Jo pavardė dar ne kartą šmėkščiojo ir policijos suvestinėse. 2003 metais Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose atlikdamas 4 su puse metų bausmę už turto prievartavimą, jis gavo peiliu į pilvą. Pats sužeistasis paaiškinime administracijai tvirtino, kad susižeidė pats, kai eidamas į indų plovyklą paslydo...
Kalbama, kad Fantomas svajojęs tapti vienvaldžiu Klaipėdos nusikaltėlių vadeiva. Jo sėbrai – tarp jų ir Venjaminas Gukalionokas (g. 1976 m.) – tokiems planams karštai pritarė. Tik va ilgai kurtų ambicingų planų įgyvendinti nepavyko.
O tas V. Gukalionokas 1998 metų gruodžio mėnesį, vos išvengė mirties. Vieną dieną, kai jis buvo atvykęs pas P. Kondrotą, daugiabučio namo kieme nuaidėjo sprogimai. V. Gukalionoko automobilis ir šalia stovėję dar du automobiliai virto metalo laužo krūva. Laimingo atsitiktinumo dėka V. Gukalionokas net nebuvo sužeistas. Tiriant šį sprogimą viena pagrindinių versijų buvo ta, jog V. Gukalionokas nusižengė nusikaltėlių „įstatymams“ ir nesiuntė už grotų pakliuvusiems sėbrams maisto ir pinigų.
2005-aisiais P. Kondrotas kartu su Stasiu Kerušausku (g. 1974 m.), V. Gukalionoku ir Gintautu Leliūnu (g. 1969 m.) buvo kaltinami neteisėtu laisvės atėmimu, narkotikų platinimu, ginklų ir sprogmenų disponavimu. P. Kondrotas atsipirko 45 parų arešto bausme, o štai V. Gukalionokui buvo skirti 8 metai, S. Kerušauskui – 12 metų nelaisvės.
Bene paskutinį kartą teisiamųjų suole P. Kondrotas-Fantomas sėdėjo pernai. Už vogtų žuvų pardavimą teismas jį nubaudė kelių tūkstančių litų bauda.
