Paskutiniosios sezono varžybos – Lietuvos futbolo taurės ketvirtfinalio rungtynės su „Šiauliais“ – psichologiškai palaužė „Atlanto“ strategą Vacį Lekevičių. Skandalais ir nežabotomis emocijomis išgarsėjęs futbolo treneris negali atsitokėti ne tik nuo netikėto pralaimėjimo, bet ir nuo, jo teigimu, nesiskaitymo su „Atlanto“ komanda.
V.Lekevičius dėl psichologinės būsenos ilgai atsisakinėjo komentuoti pasibaigusį futbolo sezoną. Nusiraminimo jis ieškojo futbolininkams neįprastoje vietoje – krepšinio aikštėje. Nepadėjo. Klaipėdos krepšinio senjorų pirmenybėse jis gynė „VPK-Baltspedos“ ekipos garbę.
– Jei ne tos nelemtos taurės rungtynės, sezonas klubui būtų buvęs geras. Su tokiu biudžetu, kokį turėjo „Atlantas“, pakilti aukščiau nei į šeštąją vietą nereikėjo net tikėtis. Mačiau, kad žaidėjams dar trūko patirties, kai kuriose rungtynėse jie išsigąsdavo, jog gali laimėti, praleisdavo įvarčius, kurių turėjo išvengti. Kai daug kartų praradome taškus paskutinėmis minutėmis – atsirado baimė. Ypač tai matėsi pirmąjį ratą. Dėl patirties stokos, dėl apmaudžių klaidų mes praradome 15-20 taškų. Gal per daug sėkmingai rungtyniavome su „Ekranu“ – „iššaudėme“ taškų limitą, - pokalbį pradėjo V.Lekevičius.
– Kurie komandos žaidėjai nuvylė, kurie pateisino viltis?
– Čempionatui prasidėjus nepavyko rasti optimalios sudėties. Neturėjau pajėgios priekinės linijos – puolėjų. Daugiau tikėjausi iš patyrusių Rimanto Žvingilo ir kapitono Andriaus Petreikio. Gerą įspūdį parengiamuoju laikotarpiu palikęs Mindaugas Daunoravičius pirmenybėse parodė, jog nėra dar pasirengęs žaisti tokiu lygiu. Tarpsezoniu geriau atrodė ir gynėjas Bogdanas Nesterenka. Praėjusių metų geriausiam „Atlanto“ žaidėjui Donatui Navikui šis čempionatas buvo ne pats geriausias.Įpusėjus sezonui į komandą įsiliejo kroatai Hrvatinas Gudeljis ir Jurė Deličius.
Tačiau jie atvyko į Lietuvą nepasirengę, ilgai nežaidę, todėl tik pirmenybėms baigiantis „įsivažiavo“. Nuo pirmųjų rungtynių gerai žaidusiam Lukai Aničičiui pradėjo skaudėti stuburą. Vėliau jis išvyko į peržiūrą Rusijon ir grįžo nekokios formos. Sezono vidury į ekipą atėjo brazilai Jonatanas Torresas ir Carlosas Henrique. D.Torresas pateisino lūkesčius, o K.Henrique – tik po pasaulį keliaujantis turistas.
Gerų žodžių nusipelnė gynėjai Kazimieras Gnedojus, Povilas Šarūnas. Patenkintas ir vartininko Arno Lekevičiaus žaidimu. Nors jis kai kada ir klydo, bet kam nepasitaiko.
Apskritai komandoje šįmet nebuvo lyderio, neatsirasdavo žaidėjo, galinčio netikėtai iššauti.
– Kur, jūsų manymu, slypi FBK „Kauno“ galybė, kad tiek metų jis yra Lietuvos futbolo viršūnėje?
– Kauniečiai ypač galingi buvo šiais metais. Jautėsi, kad į komandą investuota daug pinigų.
Jie galėjo sau leisti turėti žaidžiančius vienoje pozicijoje tris keturis futbolininkus, trenerius keisti it kojines.
– Kodėl „Atlantui“ jau daug metų nepavyksta atimti iš „Kauno“ bent taško?
– Ne tu pirmasis klausi. Ir aš, ir mano žaidėjai nesupranta, kaip kauniečiams pavyksta laimėti. Ypač skaudu būdavo praleisti įvarčius paskutinėmis minutėmis.
– Šiame čempionate jums vėl nepavyko išvengti konfliktų su teisėjais.
– Teisėjavimas Lietuvoje – labai prastas. Mūsų teisėjai moka teisėjauti. Tai jie įrodo nieko nelemiančiose rungtynėse. Prisipažinsiu, anksčiau ir pats pirkdavau teisėjus, net įžūliai. Taip sakant, vyko uolus darbas su jais.
Šįmet dėl menko biudžeto šį darbą apleidau ir iš karto pasijaučiau antrarūšis. Iš mūsų varpinės aiškiai jautėsi, kurios komandos galėjo dirbti su teisėjais.
– Kodėl niršote ant tarptautinės kategorijos teisėjo Pauliaus Malžinsko, net liepėte jam nesirodyti Klaipėdoje?
– Šis arbitras keleriose varžybose mus „nuteisėjavo“. Vienas pavyzdžių – Marijampolėje skirtas 11 metrų baudinys. Buvo peržengtos visos ribos. Kai mane nuo atsarginių žaidėjų suolo išvarė į tribūną, ieškojau „Sūduvos“ klubo prezidento.
Atsitokėjęs suvokiau, kad ne teisėjai kalti, o klubo vadovai. Tas pats „Sūduvos“ prezidentas iš pradžių „išduria“, o po kurio laiko sveikinasi, šypsosi.
– Ar kumščiais spręsti problemas ir auklėti teisėjus, jūsų manymu, geriausia išeitis?
– Apskritai pavargau nuo tų skandalų. Bijau net į kokį nors barą ar kavinę nueiti, kad ko nors neatsitiktų.
– Kokią komandą Klaipėdos futbolo aistruoliai gali tikėtis išvysti kitąmet?
Stengsiuosi išlaikyti visus. J.Deličius, I.Begičius liks, L.Aničičius su „Atlantu“ turi dvejų metų kontraktą. Nežinau dėl H.Gudeljo ir sunkią traumą gavusio Matėjaus Siličio. Dar į komandos duris beldžiasi jaunas futbolininkas Marius Šoblinskas, vis drąsiau rungtyniaujantis Donatas Surblys. Jei pavyks visus šiuos žaidėjus turėti – čempionate kilsime aukštyn. Iš tikrųjų Klaipėdos komanda turi būti ne šeštoje, o aukštesnėje vietoje. Kai kokiems nors rusams pasakau, kad komandos biudžetas nesiekia net milijono litų arba tik 300 tūkstančių eurų, jie netiki. Ko gero, tokia suma sudarė „Vėtros“ trenerio A.Tarchanovo metinę algą. Aš, taupydamas lėšas, pats treniruoju komandą, direktoriauju ir prezidentauju. Labai trūksta miesto valdžios dėmesio. Bent iškviestų „ant kilimo“, paklaustų, ko trūksta, kad esate turnyrinės rikiuotės viduryje. Keista situacija būdavo ir anksčiau – pats laimiu medalį, pats surengiu banketą, pats save pasveikinu ir pats prisigeriu.
Česlovas Kavarza
