2013-11-26 internetinėje Lietuvos žiniasklaidoje pasklido žinia, jog Klaipėdos miesto savivaldybėje atsakingai žiūrimą į nepilnamečių nusikalstamumo situaciją. Prisiminta Komendanto valanda, kurią reguliariai bandoma įvesti jau nuo 1998 m. Tik, kad šios prevencinės priemonės įvedimas nuo tų laikų vis stringa pačioje savivaldybėje. Kartais darosi panašu, jog šis klausimas reguliariai svarstomas tam, kad būtų kur sutelkti visuomenės dėmesį. Visai kaip ir Seime reguliariai svarstoma: ar reikalingas žiemos vasaros laikas, ar ne.
Tačiau mano, kaip piliečio akis patraukė ne šios priemonės įvedimas. Gerokai svarbesnė visuomenei perduota žinutė ta, jog bus siekiama įvesti naują darbo su nepilnamečiais delinkventais priemonę – priverstinį darbą. Vos pamačiau šią žinutę, kilo klausimas „Kaip?!“.
Visų pirma, pats reiškinys mūsų valstybėje neįmanomas. LR Konstitucija draudžia „priverstinį darbą“. Taip pat aktualu suprasti, kad situacija bus kitokia, jei suprasta dažno skaitytojo net pavadinus šiuos darbus ne kaip priverstinius, o kaip savanorišką reabilitacijos visuomenėje formą.
Juk tokiems nepilnamečių darbams prižiūrėti reikalinga kurti sistemą, kurios veikimas jau dabar labai abejotinas. Verslo atstovai, teigiantys, jog gali apsiimti prižiūrėti jaunuosius nusikaltėlius, duoti jiems darbo, nori nuolaidų ir privilegijų. Taip pat akivaizdu, jog mieliau bus apsiimama prižiūrėti administracinius nusižengimus įvykdžiusius nepilnamečius, o ne tuos, kurie „pakliuvo“ už smurtinius nusikaltimus, ar pasižyminčius recidyvu. Negana to, nepilnamečiams tokią auklėjimo priemonę bus galima skirti tik Jų pačių sutikimu. O dirbti nepilnamečiai turės nedaugiau nei 2 valandas per dieną, ne daugiau nei 10 valandų per savaitę. Kaip manote, kaip sumanūs paaugliai galės panaudoti šį laiką? Juk žiniasklaidoje jie dažnai charakterizuojami, kaip į akis nekrentantys, šeimose gyvenantys vaikai, kurie ugdymo įstaigose „nesusigadino reputacijos“.
Ir visgi tai dar tik ramunėlės. 2011 – 01-01 įsigaliojęs „Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas“ numato, kaip ir į kokius nepilnamečių delinkventų poelgius turima reaguoti. Tiesa, jame labai nuoširdžiai remiamasi humanizmo nuostatomis. Tai yra teigiama, jog kiekvienas žmogus iš esmės yra ir geras, ir norintis tinkamai elgtis, gyventi.
Šis įstatymas atkreipia sukurtas padėti grąžinti į doros kelia, tuos nepilnamečius, kurie bent jau sistemingai nelanko mokyklos, valkatauja, nuolat „įgyvendina“ smulkius nusižengimus įstatymams, kaip smulkios vagystės, girtavimas. Žinoma šios įstatymo nuostatos taikomos ir visiems nepilnamečiams „pasižymėjusiems“ sunkesniais nusikaltimais bei recidyvu.
Taigi. Kai susiduriama su kategorišku paauglio atsisakymu elgtis pagal visuomenėje priimtas normas, jam maždaug per mėnesį ar du gali būti pradėtos taikyti minimalios priežiūros priemonės. Žinoma, jei prieš tai jau yra išbandytos visos kitos auklėjamosios priemonės, kaip psichologo konsultacijos, prevenciniai pokalbiai, užimtumo didinimas ir kt.
Atrodo, situacija sprendžiama. Tačiau. Minimalios priežiūros priemonės iš esmės apima: įpareigojimą lankyti mokyklą, lankytis psichologo konsultacijose ir panašiai. Paprastai buitiškai kalbant – pabarimas ir liepimas gerai elgtis. Tokia priemonė skiriama 3-6 mėnesių laikotarpiui. O nusikaltėliai paaugliai minimalios priežiūros priemones dažnai vertina kaip laiką, „kai reikia elgtis gerai“.
Na, jei minimalios priežiūros priemonės nepadeda. Jei paauglio nusikaltimai sunkėja, po pusės metų galima pradėti dar poros mėnesių procesą. Tai yra siekti „vidutinės priežiūros priemonių“, arba nukreipimo į socializacijos centrą. Tuose centruose yra apribojama paauglių nusikaltėlių laisvė, organizuojama pilno užimtumo dienotvarkė, teikiamos ugdymo paslaugos ir panašiai.
Atrodo, viskas būtų gerai. Tačiau, paskaičiuokime. Minimalus vidutinės priežiūros priemonių taikymo laikotarpis – 1 metai. Turint omenyje, kad socializacijos centre paauglio buvimas ribojamas iki 18 m. amžiaus situacija gerokai išsikreipia.
Pirma eina smulkūs nuolatiniai nusižengimai. Vėliau apie pusę metų arba ilgiau (jei tęsiasi nusižengimai) yra taikomos minimalios priežiūros priemonės. Vėliau iki 2 mėn. trunka sprendimo dėl vidutinių priežiūros priemonių taikymo laukimas. Ir tada, jei paaugliui dar nėra 17 m. amžiaus gali būti prasmingu laikomas jo resocializacijos procesas specialiose įstaigose.
IR PAAUGLIAI TAI PUIKIAI ŽINO. Jei sukakus 16 gimtadieniui gresia vidutinės priežiūros priemonės, reikia kuo ilgiau užtęsti minimalios priežiūros priemones. Tai padaryti paprasta. Komisijos posėdyje reikia mandagiai sakyti, jog suvoki savo elgesio prasmę, nori taisytis, „būsi“ geras, lankysi mokyklą ir t.t. Tai ypatingai gerai žino paaugliai, įvykdę plėšimus, vagystes ir kitus jų nuomone nekaltus poelgius. Jei minimalios priežiūros priemonės su pertrūkiais bus taikomos bent 2 kartus, paauglys jau žino, „niekas nebeišveš“. Kodėl? Iki 17 gimtadienio jau nedaug lieka. Vadinasi, teismas, o vėliau ir socializacijos centrų atstovai kels klausimą: ar prasminga? ar reikia?
Tokia situacija, kad nusikaltėliai paaugliai tokiame amžiuje žino, jog jų atsakomybė už nusikaltimus yra minimali, ir jiems nereikšminga.
Dabar grįžkime, „prie priverstinio“ darbo. Tikėtina, jog ši priemonė bus diegiama į minimalios priežiūros priemonių arsenalą. Ji leis dar labiau prailginti minimalios priežiūros terminus. Taigi, nusikalstantys paaugliai žinos, jog yra dar saugesni nuo realios atsakomybės už nusikaltimus. Taigi, ar prasmingas jaunųjų nusikaltėlių „priverstinis darbas“?
