Prieš daugiau nei metus Gytį ištiko insultas – kaip pats sako, tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes jis – jaunas, sveikas, aktyvus vyras ir nebuvo nė menkiausio įspėjamojo ženklo, kad staiga liga prikaustys prie lovos.
Vos per akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis, iš naujo teko mokytis dalykų, kurie atrodė savaime suprantami – vaikščioti, kalbėti, rašyti, geriausia drauge tapo lova. Pašlijusi sveikata priminė, koks trapus gyvenimas ir kad nė vienas negyvensime amžinai, reikia džiaugtis kiekviena diena tokia, kokia ji yra, ir daryti tiek, kiek tą dieną galima padaryti.
Kirto staigus galvos skausmas
Dieną, kai viskas įvyko, jis prisimena puikiai. Viskas prasidėjo nuo, rodos, visai nekalto galvos skausmo ir pykinimo.
„Galvą suskaudo taip, kaip dar nėra skaudėję. Skausmas atsirado labai staiga, atsiguliau pagulėti ir, matyt, užpylė vestibiuliarinį aparatą, pradėjo pykinti, nebuvo oro“, – prisiminė pašnekovas.
Tąkart jam sulašinta lašelinė, kuri padėjo numalšinti pykinimą. Atsigauti padėjo ir pabuvimas gryname ore, tuo metu galvos skausmas kiek susilpnėjo, tačiau neatsitraukė – neliko kitos išeities, kaip tik kviesti greitąją medicinos pagalbą:
„Nors buvo sulašinta lašelinė ir pykinimas praėjo, vis tiek kvietėme greitąją – jaučiau, kad kažkas negerai. Mane nuvežė į ligoninę, po trijų dienų peršvietė ir pamatė, kad galvoje trūko kraujagyslė. Tada guldė į reanimaciją ir atstatinėjo būklę.“
Pats Gytis sako, kad jo atvejis nebuvo „vadovėlinis“, jis nepajautė įprastų insultui būdingų simptomų, pavyzdžiui, silpnumo ar galūnių tirpimo.
„Kiekvienas atvejis yra individualus, o mano atvejis buvo tiesiog ne pagal taisykles. Čia galima ieškoti kaltų, bet kalčiausias visada kalčiausias esi tu pats“, – svarsto jis.
Viską teko pradėti nuo nulio
Į galvą lindo daugybė minčių, į situaciją jis žvelgė iš visų įmanomų skirtingų pusių, tačiau priežasties, kodėl taip nutiko, jis neranda iki šiol. Gytis įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo minčių, prioritetų, kasdienių įpročių ir noro džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra.
Noro priimti gyvenimą tokį, koks yra, ir džiaugtis juo jam netrūko, kaip ir draugų pagalbos, be kurios, kaip pats sako, vargu, ar būtų išsikapstęs. Aplink save per gyvenimą jis subūrė žmones, kurie nedvejodami ištiesė pagalbos ranką – darė viską, ką galėjo, kad tik palengvintų kasdienybę ir atsistatymo procesą.
„Jeigu gyvenime esi draugiškas ir kitiems padedi, tai ir tau padės. Jei nebūsi draugiškas, kas išties pagalbos ranką?
Viską matuojame pinigais, bet už pinigus draugų nenusipirksi. Žmonės galvoja, kad viskas nuperkama – kai gyvenimas susiklosto taip, pamatai, kad tiesa kitokia“, – mintimis dalijosi G. Lengvenis.
Po insulto sekė ilgi mėnesiai ligoninėje ir reabilitacijoje, gyvenimą teko pradėti kone nuo nulio – vėl žengti pirmuosius žingsnius, iš naujo mokytis tarti puikiai mokėtus žodžius, visą supantį pasaulį pažinti iš naujo.
Neblėstantis noras gyventi
Atsistatymas nebuvo lengvas, tačiau reabilitacijoje Gytis akis į akį susidūrė su žmonėmis, kurių situacija daug sunkesnė, kuriuos patirtos traumos ar sveikatos problemos paguldo į lovą ilgam. Jis pats dar jaunas, tačiau logopedė jam teigė, kad teko sutikti ir tokių, kuriuos insultas ištiko vos 20-ies – tai tik dar kartą parodė, koks gyvenimas nenuspėjamas.
Ne tik nenuspėjamas, bet ir trapus. Laimei, jo atveju medikai laiku aptiko trūkusią kraujagyslę galvoje ir suteikė reikiamą pagalbą – kitu atveju nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę.
Neabejotinai atsitiesti padėjo ir paties ryžtas, nusiteikimas stengtis, dėti visas jėgas ir nepasiduoti, kad gyvenimas vėl grįžtų į savas vėžes.
„Jaunam žmogui padeda tai, kad iš vidaus kyla didelis noras gyventi. Mano atveju, reabilitacijoje progresas matėsi savaitėmis, ypač vaikščiojimo, judėjimo atžvilgiu.
Per mėnesį laiko, o gal net greičiau, pradėjau vaikščioti. Tuo pat metu stebėjau kitus, kurie sunkiau stojosi ant kojų, tuos, kurie visai nebeatsistojo – tai privertė susimąstyti. Kaip keičiasi gyvenimas, kuomet gauni laiko pamąstyti, kaip gyvenai, susitaikyti, priimti save ir kitokį gyvenimą.
Pradžioje buvo minčių, kad viskas turėtų susitvarkyti, o dabar nė pats nežinau, kas bus. Eigoje išryškėjo pasekmės – kai ko, ką dariau anksčiau, nebegaliu daryti. Bet džiaugiuosi, kad galiu vairuoti automobilį, vaikščioti, kalbėti, skaityti“, – kalbėjo G. Lengvenis.
Tokios būklės, kaip insultas, neapsieina be pasekmių. Kol sveiko, pasireikšdavo galvos svaigimas, kuris dabar vis retesnis svečias. Kurį laiką buvo labai pajautrėjęs organizmas, pavyzdžiui, keičiantis orams būdavo vis mažiau jėgų, tačiau šiandien Gytis šypsosi – organizmas darosi vis atsparesnis.
Būtina paleisti pyktį
Po patirto insulto vyras jau gali daryti įprastas užduotis ir treniruojasi, kad būklė tik gerėtų. Tačiau dirbti fizinio darbo ar atlikti darbus pasilenkęs negali – sveikata to neleidžia. Gyvenime nebegali likti ir streso, nervų ir jaudinimosi, tad į viską tenka mokytis žiūrėti kitaip.
Gytis įsitikinęs, kad neretai nuo įvairių bėdų negali apsaugoti net ir pats sveikiausias gyvenimo būdas, jei mintys užterštos pykčiu ir neigiamomis emocijomis. Tad to linki ir kitiems – paleisti pyktį ir užleisti vietą džiaugsmingoms emocijoms, kad ir kas benutiktų.
„Svarbu turėti mažiau pykčio savyje, nes daugiau niekas nepadės. Nėra taip svarbu, kokių kasdienybės principų laikomės – gyvename įvairiame pasaulyje. Jeigu įvairovė yra gyvenimo dalimi, supranti, kad visko gali įvykti“, – teigė pašnekovas.
„Nuo to, kaip greitai priimi pokytį, priklauso ir minčių takas, ir gijimo sklandumas“ – priduria jis ir pažymi, kad kai kuriems tokios patirtys kerta per emocijas, užgožia gražias mintis ir trukdo judėti į priekį.
Jis taip pat primena, kad po tokių būklių svarbiausi pirmieji metai – tai laikas, kai būtina dėti visas jėgas, kad pavyktų vėl stotis ant kojų. Todėl be galo svarbus ne pasyvus gyvenimo būdas ir reabilitacijos, įvairios terapijos, padedančios atstatyti kūną. Ir, vis tik, svarbiausia nenuleisti rankų ir tikėti, kad viskas bus gerai.
