Tarsi pro medžius ar pastatus mes kasdien praeiname pro juos, neatkreipdami dėmesio. O jei kuris nors pasitaiko mūsų kelyje, apeiname dešimties metrų spinduliu. Retai susimąstome apie tai, kas apvertė jų gyvenimą aukštyn kojomis ir išvarė valkatauti į gatvę?
Senamiesčio varguoliai – mūsų gražių ir vingiuotų Vilniaus gatvelių gyventojai ir atstumtieji. Kiekvienas jų turi savo istoriją, savo likimą, savo nuomonę apie šiuolaikinį gyvenimą, žmones ir vertybes. Tik ar tai kam nors rūpi?
Balsas.lt pabandė sužinoti, apie ką galvoja žmogus, atsidūręs už socialinės visuomenės ribų, ir kaip jis pateko į šį antisocialinį vakuumą?
Igoris, 50 metų, gimė Petropavlovske, Kamčiatkoje.
Į Lietuvą buvusį rusų jūrininką atviliojo nelaiminga meilė. Igoris apkeliavo visą pasaulį, pasakojo, kaip lankėsi Libijoje ir stebėjo Muammaro Gaddafio režimo įtvirtintą tvarką šalyje, kur visi žmonės gerbia vieni kitus ir vadovaujasi aukštomis moralinėmis normomis. Taip pat vyras didžiavosi, kad turėjo galimybę susipažinti su garsia rusų balerina ir choreografe Maja Pliseckaja.
Tarnaudamas Sevastopolyje, jis susipažino su čia atvažiavusia atostogauti lietuvaite ir iškart ją pamilo. Po kelerius metus trukusios gražios draugystės Igoris atvyko į Lietuvą, kad susipažintų su mylimos merginos tėvais ir paprašytų jos rankos. Tačiau tėvai, sužinoję, kad jis rusas, tarė griežtą „Ne“. Sudaužyta širdimi vyras Vilniaus oro uoste laukė atgalinio skrydžio į Sevastopolį, net neįtardamas, kad kažkada su šia vieta susies savo ateitį.
Oro uosto kavinukėje trys žavios lietuvaitės pasikvietė vaikiną išgerti kavos. Po smagaus pasikalbėjimo, jie apsikeitė adresais ir sutarė, kad galbūt kada nors merginos pasisvečiuos pas jį Sevastopolyje. Praėjus pusei metų Igoris sulaukė netikėtų svečių iš Lietuvos.
Viena tų merginų ir tapo Igorio žmona, su kuria jis susilaukė trijų vaikų – sūnaus ir dviejų dukterų.
Savo gyvenimo istoriją Igoris pasakojo nuleidęs akis, vis giliai atsidusdavo, buvo matyti, kad kalbėti apie gražius praeities išgyvenimas jam ypač sunku, juk dabartinis gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu.
Kadaise per stebuklą įsidarbinęs Vilniaus oro uoste ir gyvenęs su šeima trijų kambarių bute Žemaičių gatvėje, dabar vyras vienui vienas bando išgyventi gatvėje, periodiškai apsistodamas nakvynės arba globos namuose. „Į kalėjimą manęs jau nebeima, nors ten gerai – ir pavalgyt gerai duoda, ir nusiprausti. Tačiau policininkai prigrasino, kad jei dar kartą bandysiu pas juos patekti, atsidursiu upėje“, – guodėsi vyras.
Pasak Igorio, kol jis po pusę metų išplaukdavo į jūrą, žmona buvo jam neištikima ir absoliučiai neprisitaikiusi prie gyvenimo sunkumų, todėl šeimoje nuolat virė pykčiai. Viską metus ir persikėlus gyventi į Lietuvą, situacija nesikeitė. Moteris reiškė nepasitenkinimą viskuo. Vyrui įsivėlus į „nelabai švarius reikalus“ darbe, jis neteko savo darbo vietos oro uoste. Žmona pareikalavo skyrybų. Būdamas išdidus ir stipriai mylėdamas savo vaikus, Igoris paliko butą šeimai ir išėjo į gatvę. Neturėdamas Lietuvos pilietybės, susidūrė su darbo paieškos problemomis. Grįžti į Rusiją taip pat nebegalėjo: nebuvo nei pas ką, nei už ką. Dabar, realiai vertindamas situaciją, jis gailisi, kad nesiėmė priemonių ir nebandė prisiteisti bent dalies turto.
Varguolis išdidžiai pasakojo apie savo vaikus, džiaugėsi, kad jie gyvena gerai ir net nebandė priekaištauti, kad apleido savo tėvą, tačiau vyro balse buvo juntama lengva nuoskauda. „Kam aš jiems toks bomžas reikalingas?“, – klausė jis, tarsi bandydamas pateisinti savo atžalas.
Dabar vyras prašo išmaldos prie bažnyčios, jei pasiseka – per dieną surenka 10 litų. „Nenoriu sukčiauti ir vogti, tai labai žema. Nenuslėpsiu, buvo ir taip, kad aš sukčiavau. Ne iš paprastų žmonių kišenių vogiau, o iš biurų. Aš už tai du kartus teistas – vieną kartą dešimt mėnesių, kitą kartą – tris. Vogiau kiliminę dangą.“, – prisipažino Igoris.
Visuomenėje susiformavo stereotipai, kad visi benamiai yra alkoholikai, vagys ir nelaimėliai, iškritę iš šiuolaikinio gyvenimo konteksto, tačiau Igoris į šiuos stereotipus niekaip „neįsipaišo“: vyras nevartoja alkoholio ir nerūko, stebi pasaulio įvykius, kritiškai atsiliepia apie vertybių numenkėjimą demokratinėse šalyse. Pasak benamio, išlikti jam padeda tik žinojimas, kad jo vaikai yra sveiki ir laimingi, o šaltomis naktimis šildo prisiminimai apie senus gerus laikus.
Vyras nerimavo, kad yra nesiskutęs ir blogai atrodys prieš vaizdo kamerą, tačiau sužinojęs, kad vaizdinė medžiaga bus skirta interneto auditorijai, nudžiugo: „Tuomet gerai, ten žmonės paprastesni, jie mane supras“. Buvo matyti, kad varguolis, turėdamas galimybę vėl bent trumpam susilieti su socialiniu pasauliu, tą dieną tapo šiek tiek laimingesnis.
Daugiau apie apie Igorį – vaizdo įraše.
