Legendinio filmo „Šokoladas“ pagrindinė herojė žinojo, kad visus gyvenimiškus netikėtumus žmonėms atpučia permainų vėjas, bet net gausybę kino apdovanojimų susišlavusio filmo scenarijaus autorius vargu ar numanė, kaip šis permainų vėjas gali pūstelti tikrovėje.
Nedaugelis žino, kad apie 50 kilometrų nuo sostinės esančioje Giedraičių gyvenvietėje yra ko gero vienintelė vieta Lietuvoje, kur šokoladas gaminamas nuo kakavos pupelės iki plytelės. Ant vaizdingo ežero kranto buvusioje dvarvietėje stovinti sodyba iš pirmo žvilgsnio tikrai neprimena šokolado fabriko, bet joje šeimininkaujantys Darius Laurinavičius ir Domantas Užpalis noriai aprodo nedidelėje patalpoje įrengtą tikrų tikriausią „šokolado labaratoriją“, kuri aprūpinta modernia įranga. Iš šios sodybos ant smaližių stalo iškeliauja ne tik šokoladas, bet ir itin netradicinių skonių ledai.
D. Užpalis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Nuo informacinių technologijų prie šokolado
Paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, pašnekovas su lengva saviironija papsakojo netrumpą istoriją apie tai, kas privertė visiškai pakeisti gyvenimo būdą ir profesiją. „Prieš septynerius metus aš, kaip ir mano kolega, dirbau informacinių technologijų kompanijoje. Po septynių metų supratau, kad šis darbas ne man ir viską metęs išvykau į Londoną, kur baigiau magistro studijas. Esu diplomuotas nekilnojamojo turto vystytojas, bet „pavystyti“ man taip nieko ir nepavyko, nes į Lietuvą grįžau 2008-aisiais ir čia buvo tik ką prasidėjusi krizė.“ Pašnekovas prisipažino, kad vos sugrįžęs į Lietuvą desperatiškai puolė ieškoti darbo, bet darbdavių pasiūlymai kaip iš gausybės rago nebyrėjo.
„Apie savo situaciją papasakojau pažįstamai merginai, kuri dirbo su šokoladu. Ji man sakė: „O kas daugiau, jei ne šokoladas? Kai viskas nesiseka, kai nėra pinigų, nuotaikos ir optimizmo, nieko daugiau gyvenime negali imtis – tik šokolado. Taip ir šovė į galvą tokia naivi mintis imtis šokolado gamybos. Žinoma, prieš imdamasis šios veiklos, trejus metus dirbau su pieno produktais, o šokoladas buvo savotiškas hobis. Mintyse „prasisuko“ daug idėjų, bet vienintelis vertas dėmesio pasirodė šokoladas“, – kalbėjo D. Užpalis.
D. Užpalis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Verslo pradžiai – tona kakavos pupelių
Kaip ir kiekvienas verslas, taip ir šokolado gamyba turi savo specifiką ir reikalauja tam tikrų žinių bei pasiryžimo, tiesa, D. Užpalio ryžtą pakurstė pirmoji investicija – tona kakavos pupelių. Pašnekovo teigimu, jis trejus metus domėjosi kakava ir šokoladu kaip vaistu: „Išsišniukštinėjau visą šokolado biocheminę sudėtį, perkaičiau apie tau daugybę knygų ir straipsnių, o vėliau jau ėmiausi gamybos. Teko mesti rimtą iššūkį sau – iš Dramblio kaulo kranto nusipirkau toną kakavos pupelių.“
Kalbėdamas apie verslo pradžią, pašnekovas sakė: „Turėjau save pastatyti į tokią poziciją, iš kurios jau nebeturėčiau kur trauktis. Net ir labai stengiantis, tonos kakavos suvalgyti neįmanoma, tad teko priimti sau mestą iššūkį. Kartais taip gyvenime elgiuosi – kuriu sau nepatogias situacijas.“
Žmonių reakcija: nesąmonių nesąmonė
Apie tai, kokia buvo aplinkinių reakcija sužinojus, kad nuo šiol D. Užpalis visą dėmesį skirs šokolado gamybai, pašnekovas sakė: „Reakcijų buvo labai įvairių, bet dažniausiai žmonės sakė, kad ši idėja – nesąmonių nesąmonė, nes viskas jau sugalvota, išrasta ir padaryta, šokolado parduotuvių yra labai daug. Matau labai didelę nišą savo produktui, nes Lietuvoje būtent tokių gamintojų nėra.
Niekas nebevertina šokolado gamybos nuo kavos pupelės iki plytelės – didžioji dalis „gamintojų“ dirba su pirktine produkcija. Visa šio proceso esmė ir yra tame, kad savo rankomis skrudinu, malu pupeles, temperuoju šokoladą. Tik kontroliuodamas visus gamybos etapus gali ką nors sukurti“
D. Užpalis su pagalbininke Kristina (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Šokolado gamintojai ir „lydytojai“
Apie tai, kokiais būdais D. Užpalis bandė atskleisti šokolado gamybos paslaptis, pašnekovas sakė: „Perskaičiau ne tik šūsnis įvairios literatūros, bet teko apvažiuoti daug vietų, kur gaminamas šokoladas. D. Britanijoje susitikau su kitais šokoladininkais, ragavome vieni kitų šokoladą ir diskutavome. Pasaulyje mažųjų šokolado gamintojų yra labai mažai – ne daugiau šimto. Turiu omenyje ne „lydytojus“, bet tikruosius gamintojus.“
Pašnekovas pripažino, kad šokolado gamintojai pasižymi tam tikru sveiku fanatizmu: „Tai labai specifinė, egzotiška veikla.“
Verslo pradžia – ligoninėje
Į klausimą, kas buvo sunkiausia įgyvendinant savo įdėją, vaikinas atsakė, kad nuo pat pradžių viskas atrodė gana neapibrėžta, be to, ir pačios aplinkybės nelepino: „Visa šia istorija prasidėjo gana keistai. Kai savo projektui gavau ES paramą, tuo metu gulėjau ligoninėje, o ten mane nuolat lankė notarai, konsultantai. Pamenu, į vieną ranką laša lašelinė, o kolega Darius nuolat tempia šūsnis dokumentų, kuriuos reikia pasirašyti. Buvo daug neaiškumų, niuansų, neįsivaizdavau, kaip pavyks įsikurti ir viską sudėlioti. Buvo daug įtampos, nes laikas bėgo, o situacija aštrėjo: atsirado pirmieji užsakymai, o mes laukėme dar tam tikros įrangos ir pan.“
Paklaustas apie tai, kiek reikia investuoti norint pradėti tokį verslą, pašnekovas atsakė lakoniškai: „Neatskleisiu, kiek būtent lėšų prireikė man, bet pasakysiu tiek: į šią idėją investavau visas savo santaupas, du kartus tiek teko pasiskolinti ir tris kartus tiek gavau paramos iš ES. Svarbiausia turėti minčių, o kai yra minčių – pinigų taip pat atsiras. Apskritai, tai pats prekės ženklas vadinasi „Naive“, tai puikiai atspindi pačią idėją.“
Dėl pinigų verkti nereikia
Nors jaunąjį verslininką ir slegia nemaži finansiniai įspareigojimai, apie pinigus D. Užpalis turi savo nuomonę: „Nereikia stresuoti, verkti ar žudytis dėl pinigų, jei darysi viską gerai ir kokybiškai – jie ateis".
Paklaustas apie tai, kodėl po studijų Londone, kurį nemažai jaunų žmonių vertina kaip didelių galimybių miestą, D. Užpalis savo idėją ryžosi įgyvendinti Lietuvos provincijoje, pašnekovas sakė: „Londone, kaip ir Lietuvoje, yra daug ambicingų žmonių. Į Londono rinką įsiveržėme gana ambicingai: šiuo metu Lietuvoje pagamintu šokoladu prekiaujama Londono Brikleino turguje. Turgavietėje, kur yra 300 prekybos vietų, gavome 001 numeriu pažymėta vietą. Tai džiugina, nes kažkokie lietuviai, kažkokiame Giedraičių kaime taip gamina šokoladą, kad vienoje žinomiausių Londono prekyviečių jis perkamas tokių žmonių, kurie nemažai visko matė, ragavo, keliavo.“
Jauni verslininkai itin dažnai prisimena posakį, kad „Lietuva – giminių kraštas“ ir be rimtų ir naudingų pažinčių į kiekvienas duris tenka belsti labai ilgai. Į klausimą, ar tokį, pakankamai netradicinį verslą Lietuvoje pradėjo be turimų ryšių, pašnekovas šyptelėjo: „Gal tai ir praverstų, jei tokia veikla būtų populiaresnė, bet žmonių, kurie nusimanytų apie šokoladą ir gaudytųsi kakavos rinkoje, yra vienetai, tad viską teko daryti pasikliaujant savo darbu, įkyrumu ir landumu“, – su šypsena pasakojo D. Užpalis.
Pašnekovo teigimu, jo tikslas užmegzti tiesioginius ryšius su kakavos pupelių augintojais Ekvadore ar Gvatemaloje. „Norėčiau tiesiogiai bendrauti su augintojais be brokerių tarpininkavimo ir tuomet kakavą galėčiau siųstis tiesiai iš augintojo. Tai suteiks galimybę edukuoti vartotoją, atskleisti tam tikros šalies produkcijos specifiką, skonius ir poskonius.“
Brangiausias Lietuvoje šokoladas
Kiek kainuoja Giedraičiuose gaminamas šokoladas? „Šokoladas yra gurmaniškas produktas, kuris niekuomet nebuvo pigus. Jo kaina tik augs, nes tokios šalys, kaip Indija, Kinija, suvartoja labai daug kakavos. Be to, kakava – tai visuomet buvo mažų ūkelių augalininkystė, tai niekada nebuvo plantacijos, tad ir produkto pasiūla rinkai yra ribota. Mūsų šokoladas yra pats brangiausias Lietuvoje – šokolado plytelė kainuoja 13 litų, tai mažesnė kaina už tą, kuria produkcija parduodama Londone.“
Prieš keliolika metų Lietuvoje įveistas pirmasis vynuogynas, o idėjos autorius šiandien gali drąsiai atšauti visiems to meto skptikams, kad vynuogės Lietuvoje augti gali. Į klausimą, ar neplanuoja Lietuvoje auginti kakavos, pašnekovas šypsodamasis atsakė: „Ne, nes šokoladui reikia šilumos ir drėgmės, tad tai įmanoma būtų daryti tik kokiame nors specializuotame šilnamyje, o šiltnaminiais produktais aš netikiu.“
