Tapyba ant kūno – iš pirmo žvilgsnio nei naujas, nei labai originalus reiškinys. Vieniems jis asocijuojasi su ne visai aiškios paskirties renginiais, kur drugeliais išpieštos ilgakojės laksto su priklijuotais žalias nagais, papūgų šukuosenomis ir keistu dažų deriniu, vadinamu makiažu, ant veido. Kitiems prieš akis stovi tos pačios pusnuogės ilgakojės, tik žvilgsnis krypsta kiek žemiau nei į papūgų šukuosenas.
Tačiau tiems, kuriems teko gyvai arba bent internete matyti, ką su žmogaus kūnu daro šiai veiklai visą energiją ir idėjas pašventę menininkai, bet kokie stereotipai, drugeliai ir papūgos išgaruoja iš galvos. Taigi siūlome įsitikinti patiems, kad tapyba ant kūno gali būti labai originalus, meniškas ir neįtikėtinai gražus dalykas.
Craigo Tracy, profesionalaus iliustruotojo, kilusio iš Naujojo Orleano, darbai išpopuliarėjo neseniai, rodos, tai įvyko per vieną naktį. Šiandien Craigas žinomas kaip vienas originaliausių iliuzinės kūno tapybos kūrėjų, išgarsėjęs tapytų gyvūnų nuotraukomis, kuriose, rodos, nepastebimai įkomponuotas nuogas moters kūnas. Menininkas teigia, kad į kūno tapybą ir pats šešerius septynerius metus nežiūrėjo rimtai, kol vieną dieną nenusprendė pomėgį paversti profesija. Pradėjęs kaupti kitų autorių darbų nuotraukas ir jomis išdekoravęs visus namus, Craigas ėmėsi ir savo debiutinės kūno tapybos kolekcijos. „The Nature Series“ – taip vadinosi pirmasis bandymas, o jį sudarė penkiolika unikalių kūno paveikslų, iš kurių keletas sulaukė išskirtinio populiarumo internetinių tinklaraščių ir tinklalapių skruzdėlyne.
2005-aisiais menininkas su kolega Jeralu Tidwellu ir komanda dalyvavo kasmetiniame Pasaulio kūno tapybos festivalyje Austrijoje, į kurį susirenka šimtai šios srities profesionalų iš daugiau nei keturiasdešimt šalių. Tą kartą Tracy darbai pelnė pirmąją vietą, nuo to laiko menininkas yra nuolatinis šio festivalio dalyvis ir žiuri narys.
Šiandien Craigas Tracy yra pirmosios pasaulyje meno galerijos, skirtos kūno tapybos darbams, savininkas. Čia kolekcionuojamos nuotraukos, grafikos darbai, vaizdo medžiaga, knygos ir kita medžiaga. Joje menininkas kiekvieną savaitę rengia susitikimus ir mokymus šimtams šia sritimi susidomėjusių žmonių. Beje, Tracy ne tik tapo ant žmonių kūnų, bet ir savo retkarčiais paskolina kitų kūrybiniams užmojams. Taip, pavyzdžiui, atsirado projektas „Brolis ir sesuo“, kuriame vienas kitą nutapė kartu su gera kolege, taip pat kūno tapybos dailininke Carolyn Roper.
Kitas garsus kūno tapybos kūrėjas, korėjietis Kimas Joonas, savo darbus šiandien pristato garsiausiose Los Andželo, Londono, Berlyno ar Pekino galerijose. Iš Seulo kilęs dailininkas labiau išpopuliarėjo ne dėl išskirtinės tapybos technikos, bet dėl to, kaip savo darbuose išnaudoja žmogaus kūno paslankumą ir linkius. Dažniausiai jam pozuoja keli ar daugybė susiglaudusių, aplink vienas kitą apsivijusių žmonių, kurių kūnais ritasi spalvingi augalų, gyvūnų, paukščių ornamentai. Vieną iš savo kūrinių Joonas yra dedikavęs ir mylimam muzikantui Michaelui Jacksonui, pavadinęs ją „Niekados šalimi“.
Joono darbuose modeliai dažniausiai nerodo veidų, visas dėmesys krypsta į kompoziciją – susivijusias rankas, kojas, liemenis, optiškai padidintas galūnes. Tiesa, menininkas nesėdi valandų valandas palinkęs prie savo modelių su teptuku – kad ir labai šios nuotraukos atrodo tikroviškos, visą juodą darbą atlieka kompiuteris. Joonas naudojasi tomis pačiomis 3D animacijos programomis, kaip ir kino kūrėjai, kad nuogus modelių kūnus sukomponuotų norima poza, parinktų jiems reikiamą formą ir net kūno audinio faktūrą. Nors labai daug dėmesio, tarsi graikų skulptorius, menininkas skiria tobulo žmogaus kūno paieškai, didžioji jo darbų vertybė, kaip pats sako, yra šių kūnų dekoras, kurį vadina tiesiog tatuiruotėmis. Pasak Joono, tai, kas nutapoma ar tikrąja to žodžio prasme ištatuiruojama ant kito žmogaus kūno, sukuria nepaaiškinamą ir mistišką ryšį tarp dailininko ir jo tatuiruote paženklinto modelio, todėl apie būsimos tatuiruotės reikšmę ir įtaką reiktų labai gerai pamąstyti kiekvienam, norinčiam ją pasidaryti.
Australų kilmės kūno tapybos menininkės Emmos Hack kūrybą daugelis populiariosios muzikos mėgėjų tikrai pažįsta, tik patys, ko gero, to nežino. Prisiminkime garsųjį Gotye ir Kimbra dainos „Somebody that I used to know“ klipą, kurį internete jau peržiūrėjo daugiau nei 350 milijonų melomanų: jame nuogus atlikėjų kūnus, pamažu susiliejančius su fonu, ištapė būtent Hack. Klipo filmavimas truko net 23 valandas, o atlikėjai, be stovėjimo prie sienos, nieko lyg ir neveikia, tačiau klausytojų dėmesys atpirko pastangas ir talentingos dailininkės vardą išgarsino visame pasaulyje. Nors grimo srityje Hack dirba ir eksperimentuoja jau daugiau nei dvidešimt metų, pasak menininkės, tik pastaruoju metu jos darbai buvo pradėti vertinti kaip meno objektai.
Šiandien menininkės kūrybos spektras itin platus. Ji nuolat rengia parodas, jos kūno tapybos nuotraukos puošia reklamos stendus, žurnalų viršelius, vaizdo klipus ir kt. Išskirtinis kūrybos braižas – vyrų ir moterų kūnus nutapyti taip tiksliai ir įkomponuoti į nuotraukos foną taip, kad žiūrovas prarastų nuovokos jausmą. Ir iš tiesų žvelgiant į menininkės tapybos darbus kartais sunku atskirti, kur baigiasi viena ir prasideda kita – kur modelio kūnas susijungia su jį supančiu fonu ir kokia poza jis stovi. Tiesa, norint sukurti tokį iliuzijos teatrą prireikia bent pusę paros, o modelis beveik visą laiką negali sujudėti.
Kitas ne ką mažiau nei muzikinis klipas dėmesio sulaukęs menininkės kūrinys – po avarijos aplamdyto automobilio nuotrauka, kurioje visą vaizdą formuoja septyniolika išdažytų ir vienas ant kito sugulusių modelių. Vieno modelio galva tampa automobilio veidrodėliu, kito nugara – ratu, trečias – po smūgio nukritusiu buferiu. Šiai kompozicijai prireikė ir specialių modelių – atletų, akrobatų, kurie aštuoniolika valandų (tiek truko reklamos filmavimas) turėjo būti viena poza, o jų kūnai buvo padengti net penkiais dažų sluoksniais. Nuotrauka buvo panaudota Australijoje platintai socialinei reklamai, raginančiai pasirinkti saugų eismo greitį.
