Mokytoja Jadvyga Baškienė, išėjusi į pensiją, visą laiką savo namuose mokė vaikus matematikos. Mokytoja neėmė pinigų, atvirkščiai, pati sumokėjo už vieno mokinio studijas. Tremties košmarą, nepelnytos kaltės kompleksą, našlaitės ir atstumtosios dalią patyrusi dvarininkaitė garsėja kilnumu ir užuojauta žmogui.
Namo spalvos primena pūgą
Buvusi Kairių (Šiaulių rajonas) miestelio matematikos mokytoja Jadvyga Baškienė žvitri kaip vijurkas — nepatikėsi, kad vasarį šventė 80— ąjį jubiliejų. Netrukus jos sodyboje pačios rankomis susodintos pražydės dešimtys įvairiaspalvių gėlių, kol kas dar augančių dėžėse ant palangių.
Ne tiktai sodyba, išrinkta viena gražiausių Kairiuose, bet ir Baškių namas išsiskiria — nudažytas balta ir mėlyna spalvomis. Kai kiti stebisi tokiu spalvų deriniu, Jadvyga šypsosi: „Balta ir mėlyna spalvos man labai gražiai atrodo per pūgą...“
Kas žino, gal lietuviškos pūgos siaučiamas namas mokytojai yra tartum saugi užuovėja ir kontrastas gūdžioms Sibiro pūgoms, šalčiui ir badui, kuriuos jai, dešimtmetei, teko patirti.
Dvarininkų dukters praradimų tuštumą užpildė užuojauta svetimiems vaikams, kuriuos ji iki šiol, kaip liaunus daigus, vis kelia aukštyn ir remia.
Kilmė prilygo nuosprendžiui
Jadvyga parodo nuotrauką, darytą 1941-aisiais, prieš pat tremtį. Joje keturiese — tėvas teisininkas Mykolas Bielinskis, mama Agota Bielinskienė, Jadvygos brolis Vladislovas ir ji, dešimtmetė mergaitė. Vieta — Pasvalio rajonas, Saločių seniūnija, Šakarnių dvaras.
Sovietams okupavus Lietuvą, aukšta kilmė ir pasiturintis gyvenimas dvare prilygo nuosprendžiui: birželio 14-ąją šeima su kitais pirmojo vežimo tremtiniais buvo ištremta į Sibirą. Tremties išvengti pavyko vieninteliam broliui Vladislovui.
Nors praėjo 70 metų, Jadvygos atmintyje su smulkiausiomis detalėmis tebėra gyvas gerą mėnesį trukusios kelionės košmaras. Pradeda pasakoti ir iš karto moja ranka — nebenorinti kalbėti apie tai, ką teko patirti daugeliui lietuvių. Tačiau prašoma dalijasi prisiminimais.
Motiną palaidojo tik parvežus į Lietuvą
Buvo vasara, karščiai, tremtiniams visą kelią beveik nedavė vandens. Motina vagone labai susirgo, karščiavo, prasidėjo inkstų priepuoliai. Jadvygos tėvas buvo atskirtas Riešotų lageriuose, o jas su mama išvežė į Tomsko sritį.
— Atsimenu, kaip išvestas iš vagono atsisveikinti tėvas suklupo ant bėgių ir apkabino motinos kojas. Daugiau jo nebematėme — buvo palaidotas bendrame kape Riešotuose, — pasakoja Jadvyga Baškienė. — O aš, vaikas, mačiau, kad mama miršta... Iš nevilties po visą vagoną ieškodavau lašelio, kad nors lūpas galėčiau suvilgyti.
Novosibirske mama pati iš vagono nebeišėjo — išnešė. Ji kaip šiandien atsimena: paguldė ant smaluotų bėgių, o Jadvyga, dešimtmetė, atsisėdo šalia.
Vėliau — barža ir kelionė upe. Ten buvo vandens ir — stebuklas: mama pradėjo atsigauti.
Tomsko srityje apsigyveno barake, kurio visi langai buvo išdaužyti. Jadvyga pradėjo lankyti mokyklą, o po dvejų metų, 1943-iųjų sausį, mama mirė. Šarvoti neleido, nes bijojo, kad susirinks lietuvių giedotojų, liepė laidoti naktį. „Mama liko nelaidota, ji buvo užkasta“, — pro ašaras sako mokytoja.
Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jadvyga Baškienė parsivežė motinos palaikus iš Sibiro ir palaidojo Kairių kapinaitėse. Iškilmingai, gražiai, taip, kaip mama ir nusipelnė.
Priglaudė ir padėjo svetimi
— Po laidotuvių susirinko barako taryba — kur mane dėti? Priglaudė Lietuvos aviacijos karininko Juozo Grigiškio našlė Marija Grigiškienė, irgi tremtinė.
Tremtiniams per dieną duodavo 300 gramų duonos. Būdama 13 metų, Jadvyga pradėjo dirbti plytinėje. Tada, sako, jau buvo labai gerai, nes uždirbdavo net 600 gramų duonos. Visą tremtinių atlyginimą su jų pačių parašais skirdavo frontui.
— Man buvo 16-a, kai grįžau į Saločius, tėviškę. Kolūkis. Mūsų dvare gyveno svetimi žmonės, — prisimena.
Našlaitę priglaudė buvusi tarnaitė Ona Banienė, pati auginusi tris dukteris. Vėliau — kolūkio melžėja, už karvių melžimą sutikusi jai duoti maisto.
Nors vidurinę baigė puikiais pažymiais, merginai, turinčiai tremtinės etiketę, keliai į studijas buvo užkirsti.
— Aš visų labai bijojau, nes jeigu šitiek baudė, reiškia, buvau kalta, — apie kaltės kompleksą kalbėjo mokytoja. — Svarbiausia — aš pati taip jaučiausi. Bet mano kelyje pasitaikė nuostabių žmonių, kurie man labai padėjo.
Ji su pagarba mini tuometinio Šiaulių mokytojų instituto įkūrėją ir direktorių Vaclovą Germaną, šiaulietį profesorių Bronių Bitiną, tada užsimerkusiems prieš daugelį sovietinių draudimų ir padėjusiems siekti mokslo.
Šiaulių mokytojų institutą Jadvyga baigė su pagyrimu, vėliau studijavo ir baigė Vilniaus pedagoginį institutą.
Sūnus ant rankų — 30 metų
Pirmoji jaunos mokytojos darbovietė buvo Luokėje — iki šiol bendrauja su savo pirmaisiais auklėtiniais. Kaip gražios draugystės liudininkai ant sienos kabo austos juostos, kuriose išausti gražūs žodžiai, skirti mylimai auklėtojai. Paskutinė darbovietė — Kairių mokykloje.
Jadvyga Baškienė sako, kad dirbti mokytoja jai buvo lengva, nors per pertraukas lėkdavo prižiūrėti cerebriniu paralyžiumi sergantį sūnų, kurį visus jo trisdešimt trejus metus, nešiojo ant rankų. Su sūnaus tėvu išsiskyrė tuojau jam gimus, vėliau ištekėjo už Kazimiero Baškio.
— Man keista, kai aš pažiūriu, kaip dabar žmonės dejuoja. Bet aš nesiskundžiu, gal man ir daugiau šviesių valandėlių buvo..., — mokytoja tarsi ieško savo stiprybės pateisinimo.
Investicija į žmogų
Pati Jadvyga Baškienė mano, kad ji nebuvo labai principinga mokytoja, užtat vaikus labai mylėjo. Ir vaikai ją.
— Jeigu matau, kad gabumų nėra, kam vaiką kankinti? Tokiems rašydavau trejetą — kad perkeltų į kitą klasę. O tuos, kurie gabūs, spausdavau ir reikalaudavau. Kartais vaikai bambėdavo: tas nieko nemoka, o jam vis tiek trejetas... Tada aš tyliai klausdavau, ar tu nori būti kaip jis? Nuleisdavo galvą, ir viskas.
Jos pedagoginės sėkmės receptas paprastas — būk reiklus ir teisingas, o jeigu suklydai, būtinai vaiko atsiprašyk.
Jos namai iki pat praėjusių metų būdavo pilni mokinių — jau būdama arti 80-ies mokytoja miestelio vaikus papildomai mokė matematikos po penkias šešias pamokas per dieną.
Pinigų neimdavo, nors tėvai ir stengėsi atsilyginti. Atvirkščiai, gabius, tačiau neturtingus mokinius paremdavo savo lėšomis. Sako, galėjusi, nes buvo sugrąžintas nuniokotas dvaras, kurį su Lenkijoje gyvenusio, dabar jau mirusio brolio, palaiminimu pardavė.
„Aš kiekvieną gabesnį vaiką skatinau, kiek galėjau, tu tik būk žmogus, mokykis“, — sako mokytoja.
Vienas iš jos „papildomų“ mokinių, augęs pas senelius Kairiuose, praėjusiais metais baigė universitetą ir pradėjo dirbti. Mokytoja ketverius metus rėmė jo studijas ir labai didžiuojasi, kad gabiam jaunuoliui pavyko įsidarbinti sostinėje — ta proga savo kieme net pasodino ažuoliuką.
Paklausta, kodėl jai to reikia, nustemba:
— Taigi mokytoja esu, į žmogų dedu, ne į banką...
