JAV pasižymi klasikiniu daugiašalės prekybos nesubalansuotumu. JAV turi milžinišką prekybos deficitą su Kinija, be to, šalies ekonomika pasižymi prekybos deficitu su dar 87 kitomis pasaulio valstybėmis. Tad konkretaus dvišalio prekybos deficito suvaldymas tikrai neprisidėtų prie viso bendro šalies daugiašalio prekybos deficito sumažinimo. Bet pabandykite tai pasakyti tiems, kurie nepaliaudami aiškina apie prekybos deficito su Kinija mažinimą.
JAV deficitas yra tiesioginė beprecedenčio amerikiečių vidaus netaupymo pasekmė. Plačiausias ir suprantamiausias matmuo, rodantis valstybės gebėjimą taupyti, yra taip vadinamas „bendrasis nacionalinio taupymo rodiklis“. Jis apima valstybės žmonių, verslo ir vyriausybės taupymo tendencijas. Šis rodiklis padeda suvokti, kaip valstybė sugeba finansuoti savo kapitalo plėtimąsi ir palaikyti bendrą ekonomikos augimą.
Šiuo atžvilgiu situacija JAV yra visiškai išskirtinė. Šalyje tiesiog neegzistuoja toks dalykas kaip bendrasis nacionalinis taupymas. Paskutiniuosius trejus metus šis rodiklis JAV buvo neigiamas, nors kelis dešimtmečius prieš tai JAV pasižymėjo teigiamu 6,4% rodikliu, skaičiuojant nuo vidutinio BVP dydžio. Modernioje ekonomikos istorijoje dar nebuvo tokio atvejo, jog galingiausia pasaulio ekonomika pasižymėtų tokiu taupymo trūkumu.
JAV bent kol kas turėjo savo metodų spręsti šia situaciją. Išnaudodami tai, ką Valery Giscard d'Estaing kažkada pavadino „lupikautojo privilegijomis“, JAV itin palankiomis sąlygomis skolindavosi pinigus iš užsienio ir padengdavo savo vidinį įsiskolinimą, tuo pačiu metu išlaikydami deficitinį savo mokėjimų balansą, jog pritrauktų užsienio kapitalo srautus.
Tad jau 2006 metais JAV mokėjimo balansas turėjo 801 milijardo dolerių (6% viso šalies BVP) deficitą. Per porą metų JAV sugebėjo šiek tiek sumažinti šį deficitą, bet tai greičiausiai lėmė laikini pokyčiai cikliškoje verslo aplinkoje.
Štai čia milžiniškas daugiašalės JAV prekybos deficitas ir suformuoja didžiąją dalį šalies mokėjimų balanso deficito. Nuo 2000 metų 96% šalies mokėjimų balanso trūkumo susidarė dėl daugiašalės prekybos nesubalansuotumo.
Tad tokiame kontekste kaltinimai vien dėl nesutvarkytos šalies prekybos su Kinija yra pakankamai absurdiški. Neatsižvelgiant į esminę ir chronišką JAV ekonomikos problemą – nesugebėjimą palaikyti vidaus taupymą, - sunku tikėtis, jog dabartinė situacija daugiašalėje prekyboje bus sušvelninta vien dvišaliais sprendimais su konkrečiomis prekybos partnerėmis.
Irgi visgi būtent tokios pozicijos laikosi dauguma JAV pareigūnų ir ekonomistų. Anot jų, visą kaltę reikėtų versti vien nesubalansuotai prekybai su Kinija. Šiuo metu vis labiau augant susirūpinimui JAV darbo rinka ir realaus darbo užmokesčio problema (yra tikima, jog prekybos nesubalansuotumas didžiąja dalimi sąlygoja JAV darbo sektoriaus problemas), JAV ir Kinijos prekybos disbalansas tampa pagrindine ekonomistų diskusijų tema. Taip, Kinija iš tiesų labiausiai nulemia JAV daugiašalės prekybos deficito formavimąsi – net 42% nuo bendro JAV prekybos deficito.
Tad JAV politikai laikosi nuomonės, jog ilgalaikio poveikio manipuliavimas valiuta suteiks JAV ekonomikai apsauginę funkciją. Kitaip tariant, milžiniškų prekybos tarifų įvedimas Kinijai, kurios eksportas į JAV praeitas metais buvo 365 milijardų dolerių apimties, turėtų padėti gelbėti situaciją. Tokia argumentacija grįsdami savo poziciją, JAV Senato nariai neseniai beveik vienbalsiai priėmė naująjį „valiutos įstatymo projektą“.
Būtų visai tikslinga atsižvelgti ir į kitus veiksnius, nulemiančius JAV ekonomikos problemas, bet panašu, jog šiuo atveju bloga ekonomika nulemia ir neišmintingą šalies politiką. Neišsenkantis JAV biudžeto deficitas ir chroniškas nesugebėjimas palaikyti privataus sektoriaus taupymą JAV neišvengiamai ir amžiams pasmerks likti nesubalansuotos užsienio prekybos šalimi.
Prekybos apimčių su Kinija mažinimas šiuo atveju nieko neišspręs – tikėtina, jog prekybos deficitas, sumažintas vienoje vietoje, sėkmingai persikels kitur. Tad jei Kinija nebebus didžiausia JAV prekybos deficito formuotoja, tokia valstybe taps kita JAV prekybos partnerė, o pati deficito apimtis santykinai nesumažės ir niekur nedings.
Be abejo, nereikia teigti, kad Kinijos ir JAV prekybos santykių nevertėtų performuoti. Bet šiuo atveju žymiai protingiau būtų skatinti eksporto apimčių į Kiniją didinimą. Žvelgiant apskritai, bendras eksporto didinimas kaip tik ir turėtų būti veiksmingiausia sulėtėjusios JAV ekonomikos augimo priemone. Tad eksporto į Kiniją didinimas - o šiuo metu Kinija jau yra trečia pagal dydį JAV eksporto partnerė – galėtų būti palaikomas palankių verslo plėtojimo sąlygų paieškomis ir ryžtingu verslo plėtros skatinimu šalyje, kurios vidinis vartojimas vis dar nepaliaujamai auga. Kitaip tariant, Kiniją reikėtų vertinti kaip galimybę, o ne kaip grėsmę.
Visos kaltės nurašymas Kinijai žymi JAV ekonomikos politikos trumparegiškumą. Tokia politika tiesiog nukreipia dėmesį nuo problemų, kurios iš tiesų reiškia tiesiog nesiliaujantį JAV taupymo trūkumą. JAV kartą pernelyg susižavėjo klaidinga nuolatinio klestėjimo vizija. Tokie apžavai bent kuriam laikui leido JAV išgyventi, nesidairant į savo vidaus ekonomikos problemos. Bet visa tai jau greitai gali baigtis.
Sudėtingoje situacijoje valstybės valią ir stiprybę parodo jos gebėjimas pažvelgti į savo vidaus problemas. Tuo tarpu JAV, įsivėlusi nesibaigiančią kaltųjų paiešką, bent kol kas elgiasi visai priešingai. Tai savi ruožtu gali visai netikėtai virsti tikrų tikriausia ekonomine katastrofa.
Stephenas S. Roachas yra Yale'io Universiteto darbuotojas, „Morgan Stanley Asia“ pirmininkas bei knygos „The Next Asia“ autorius.
