Šiandien tai laikoma gudriu pasiruošimu netikėtumams, straipsnyje, publikuotame „The American interest“, teigia Čikagos universiteto aspirantas Yevgenas Sautinas. Ryžtinga Krymo okupacija ir aneksija buvo didžiulis sukrėtimas visam pasauliui – dabar ir JAV, ir NATO bando rasti adekvatų atsakymą. Tačiau kitas Rusijos žingsnis Ukrainoje gali labai greitai užtemdyti Krymo prisijungimą.
Priešingai, nei viešai skelbiama, veiksmai Ukrainos pietryčiuose rodo, kad visa tai gali būti tik Vladimiro Putino karinės kampanijos pradžia. Šiuo metu dalis Rusijos elitinių kariuomenės padalinių yra dislokuota išilgai rusų sienos netoli didžiųjų Ukrainos Černigovo ir Charkovo regionų miestų. Rusai aiškina, kad čia tėra vykdomi kariniai mokymai, tačiau šaltiniai JAV valdžioje teigia, kad jokie mokomieji manevrai ten nebuvo ir nėra vykdomi.
Kol kas V. Putino pastangos išsaugoti Rusijos įtaką Ukrainoje, naudojant vis įžūlesnius, rizikingesnius ir, atrodytų, nelogiškus veiksmus, jo priešininkus palieka be žado. Nėra ženklų, rodančių, kad buvęs KGB karininkas „pusiaukelėje“ mes savo bandymus. Panašu, jog jis tik pradeda savo kortų žaidimą. Kokie yra V. Putino variantai?
Išsaugoti status quo
Panašu, kad Vakarų reakcija nė trupučio nesulaikė ir neišgąsdino Rusijos. ES taip ir nesugebėjo susivienyti, kad įvestų tokias sankcijas, kokias siūlo JAV, o šios šalies prezidentas Barackas Obama viešai išsižadėjo galimybės suteikti Ukrainai karinę pagalbą. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad status quo išsaugojimas kol kas V. Putiną tenkintų.
Agentų provokatorių pasiuntimas į rytinius Ukrainos regionus, kuo pastarosiomis dienomis jis ir užsiima, gali virsti karinių veiksmų preliudija. Taip pat gali būti, kad tai paprasčiausias kabliukas, skirtas Kijevo valdžiai ir jos sąjungininkams Vakaruose praryti. Jeigu situacija ir toliau atrodys taip, lyg valdžia tuoj tuoj praras kontrolę, baikštūs Vakarų vadovai, anot V. Putino, gali „patarti“ Kijevui sutikti su Ukrainos federalizacijos planu. Jeigu Ukraina taps federacine valstybe, Rusija išsaugos savo įtaką pietryčiuose, o centrinės valdžios įtaka ten nusilps visam laikui.
Išlaikyti status quo svarbu dėlto, kad V. Putinas gali užimti laukimo poziciją, analizuodamas turimus politinius bei diplomatinius veiksmų variantus bei kartu išsaugodamas galimybę bet kuriuo metu įsiveržti į Ukrainą. Jeigu slapti politiniai ir diplomatiniai manevrai Kremliui neduos reikiamo rezultato, Vakarai gali susidurti su itin nemalonia realybe: tolesne Rusijos ekspansija į Ukrainą.
Rytų Ukrainos užgrobimas
Pasikartojus Krymo scenarijui, rusų kariuomenė gali įsiveržti į Luhansko, Donecko, Charkovo sritis, prisidengusi vietos gyventojų gelbėjimo operacija. Žurnalistė Anne Applebaum (kas ji tokia?) atkreipė dėmesį, kad ant pasienyje išstatytų tankų išpaišyti taikdarių lozungai, o valdžios įstaigas šturmuojantys prorusiški aktyvistai kviečia taikdarius atvykti jiems į pagalbą.
Strategiškai svarbaus Donbaso ir antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo okupacija Rusijai suteiktų naujų spaudimo svertų, nes ji galėtų arba prisijungti tas teritorijas, arba grąžinti jas sutarus su Ukrainos valdžia dėl federacinės valstybės statuso. Tokie veiksmai būtų šiurkštus tarptautinės teisės normų pažeidimas ir sukeltų milžinišką negatyvią reakciją netgi tarp negausių Rusijos sąjungininkų. Tačiau tokią pasaulio reakciją galima šiek tiek sušvelninti išnaudojant pusiau sukarintą vietos gyventojų pramaišiui su rusų spec. padaliniais tandemą (tikrai taip?) (taip). Tai sukeltų maišatį ir painiavą, o ši praktika puikiai pasiteisino Kryme.
Rusijai gali šauti į galvą užimti ir visą pietryčių Ukrainą. Visų pirma, tai būtų labai putiniška: kaip atsakas į parodytą tautos išdidumą atimti iš Ukrainos likusį priėjimą prie Juodosios jūros. Be to, tokia strategija automatiškai išspręstų infrastruktūros problemas, su kuriomis susidūrė Rusija, aneksavusi Krymą. Galų gale rusų valdžios vyrai jau leido suprasti, kad miniatiūrinės Padniestrės separatistinės nuotaikos (ko?) yra pakankama priežastis Rusijai imtis tam tikrų priemonių. Jie jau atsisakė tolesnių derybų su Moldova ir, kartodami apie Krymo precedentą, su nauja jėga agituoja prisijungti prie Rusijos.
Tačiau už tokius veiksmus teks užmokėti didelę kainą. Mažai kas tiki, kad Ukrainos kariuomenė galės ilgai atsilaikyti užpuolus rusams. Vargu ar didelė dalis pietryčių Ukrainos pasitiks rusų kariuomenę su tokiu pat entuziazmu kaip ir Krymas. Pavyzdžiui, aneksija tikrai nesulauks populiarumo Odesoje, kur į prorusiškas demonstracijas ateina krūvelė žmonių ir kur visuomenės apklausos rodo, kad dauguma jų pasisako prieš rusų karinę intervenciją į Ukrainą. Atsiriboti nuo tarptautinio pasmerkimo yra lengva, tačiau okupuoti priešiškai nusiteikusią teritoriją – daug sunkiau.
Žaibiškai prieš Kijevą
Įvairių šaltinių teigimu, Rusija į pasienį su Ukraina surinko nuo 30 iki 100 tūkst. karių. To pernelyg maža siekiant pradėti ilgai trunkančią plataus masto operaciją Ukrainoje. Pavyzdžiui, karo Irake metu prireikė maždaug 300 tūkst. koalicijos pajėgų, kurių ir karinis potencialas nepalyginamai aukštesnis už rusų. Juolab kad Ukraina kur kas didesnė ir stipresnė už Iraką.
Vis dėlto tokia situacija neturėtų mūsų nuraminti. Rusijai nereikia kontroliuoti visos šalies, kad pasiektų akivaizdžius savo strateginius tikslus. Kariuomenės koncentracija prie Černigovo rodo, kad Rusija gali pasinaudoti taktiniu ir strateginiu netikėtumo faktoriumi ir pražygiuoti marširuojant iki Kijevo – pačiu tiesiausiu maršrutu. Anot amerikiečių, Rusija gali įgyvendinti savo karinius tikslus per kelias dienas, jeigu pradės veikti be perspėjimo.
Galbūt Rusijos tikslas nėra nuversti valdžią. V. Putinas turi suprasti, kad kontroliuoti Kijevo politinį elitą – tai dar ne valdyti Ukrainą. Žinant, kaip sėkmingai ir greitai Euromaidano demonstrantai nuvertė Viktoro Janukovyčiaus valdžią, bet kuri atvirai prorusiška valdžia išsilaikytų neilgai. O ilgalaikė sostinės okupacija privestų prie žiauraus partizaninio pasipriešinimo.
Žaibiškas Kijevo puolimas greičiausiai stipriai destabilizuotų situaciją. Rusija (Rusija?) parodytų ukrainiečiams, kad jų valdžia negali pasipriešinti Maskvos galiai, taip pat aiškiai pademonstruotų, kad NATO į pagalbą neateis. Ukrainos politinis elitas, gerai išmokę versti kailį ir „bendradarbiauti“ su rusais, tapęs automatų taikiniu bus priverstas pasirašyti susitarimą dėl federalizacijos. Euromaidano judėjimas gali prarasti nusivylusią įvykiais viduriniąją klasę, kuri praras pasitikėjimą ir prieis prie išvados, kad viskas, dėl ko buvo kovota, veltui.
Jeigu gegužę ukrainiečiai išsirinks tokį prezidentą, kuriuo Maskva nepasitikės arba nuspręs, kad su juo neįmanoma sutarti, V. Putinas gali nutarti, kad, nepaisant rizikos, maršas į Kijevą yra pateisinamas.
