Airių klausimas – jo XXI amžiaus versija, o ne ta, kuri nedavė ramybės karalienės Viktorijos laikų politikams – išspręstas. Spalio 2 d. referendume airiai balsavo už Lisabonos sutartį ir naujasis konstitucinis susitarimas dėl Europos Sąjungos buvo priimtas. Panašu, kad Lenkija ir Čekijos Respublika – dvi naujos sutarties ratifikavimą vilkinančios šalys – taip pat jai pritars, kad ir kiek skausmo dokumento pasirašymas suteiktų euroskeptikui Čekijos prezidentui Vaclav Klaus. Iki kitų metų pradžios naujieji instituciniai susitarimai dėl ES bus priimti.
Kas tada? Pirmiausia, turbūt atokvėpio akimirka. 1989 m., kuomet griuvo Berlyno siena, Europos Bendrijoje, kaip tuomet buvo vadinama ES, buvo 12 narių. Dabar joje yra 27 valstybės narės. Neišvengiamai šio besikeičiančio derinio institucinė reforma ilgus metus buvo pagrindinė diskusijų tema – valstybės narės stengėsi sugalvoti, kaip priversti šį nelemtą darinį veikti. Politinių lyderių dėmesys buvo nukreiptas vidun kaip tik tuo metu, kai struktūriniai pokyčiai už Europos ribų – politinio islamo atgimimas, Azijos ekonominis iškilimas – kartu kėlė grėsmę ir menkino Europos svarbą pasaulio reikaluose.
Be abejonės, ES ir toliau plėsis. Bet naujosios narės jungsis prie klubo, kurio taisyklės, daugiau ar mažiau, jau yra nustatytos. Silpninančių vidinių ginčų laikotarpis eina į pabaigą. (Su viena problemine išimtimi; prie to bus prieita po akimirkos). Europiečiai per daugiau nei dešimtmetį turi geriausią galimybę prisidėti fomuojant tarptautinę politiką svarbiais globaliniais klausimais.
Jau dabar ES veikia klimato kaitos ir naujos tarptautinės finansų sistemos struktūros klausimais. Saugumo klausimais – tokiais kaip karas Afganistane ar rizika, kad Afrikos ragas gali tapti nauju globalinio terorizmo centru – ji veikti dar nepradėjo. Daug kas priklausys nuo personalo. Jei naujasis ES prezidentas bus tarptautinės svarbos asmuo (koks yra rimčiausias kandidatas į postą – buvęs britų ministras pirmininkas Tony Blair) ir, įtikindamas mažesnes Sąjungos valstybes nares, kad jų balsai yra svarbūs, sugebės projektuoti Europos požiūrį, tuomet Europa taps svarbesniu tarptautiniu veikėju. Tai galėtų būti didžiulė nauda JAV, kuri neturi nei noro, nei pinigų pati spręsti visas krizes ir norėtų visiškos partnerystės su įsipareigojusia, turtinga, demokratiška bendrija rytiniame Atlanto krante.
Probleminė išimtis, žinoma, yra vidinė britų politikos padėtis. Didžiojoje Britanijoje iki gegužės mėnesio turėtų įvykti rinkimai; labiausiai tikėtina, kad juos laimės David Cameron vadovaujama konservatorių partija, kurioje, atrodo, euroskepticizmas taip pat giliai įsitvirtinęs kaip ir tuomet, kai prieš 21 metus Briugėje Margaret Thatcher pasakė savo žymiąją kalbą. D. Cameron, kuris savo partiją yra patraukęs iš centro dešinės Europos parlamento frakcijos, sunervindamas Vokietijos kanclerę Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, prižadėjo referendumą dėl Lisabonos, jei iki rinkimų sutartis nebus ratifikuota visų ES narių. Greičiausiai sutartis bus ratifikuota; bet net jei D. Cameron atsispirs savo partijos spaudimui daryti referendumą, jis greičiausiai stengsis persiderėti dėl tam tikrų sutarties dalių, pavyzdžiui, teisingumo ir socialinės politikos, tam, kad suteiktų Didžiajai Britanijai daugiau galimybių išvengti nutarimų vykdymo.
Kitam kartui bus paliktas pasvarstymas, ar toks bandymas būtų protingas būdas naujam, ambicingų tikslų turinčiam ministrui pirmininkui leisti savo laiką. Svarbesnis klausimas yra tai, ką, D. Cameron nuomone, Didžioji Britanija įgis būdama tokiu skausmu savo Europos kolegoms. Vienas padarinys jau yra akivaizdus – kaip prieš kelias savaites pastebėjo TIME, Paryžiuje ir Berlyne prasidėjo dar energingesnis prancūzų ir vokiečių bendradarbiavimas.
O dar svarbiau yra tai, kad britų atsitraukimas nuo ES sprendimų priėmimo apsunkintų Vašingtono norus matyti Didžiąją Britaniją centrine Europos politikos ašimi; dėl tam tikrų priežasčių JAV yra įsitikinusi, kad Didžiosios Britanijos, kitaip nei kitų galingų Europos valstybių, požiūris tarptautinio saugumo ir ekonominiais klausimais yra artimesnis JAV požiūriui.
Konservatyvūs politikai sunkiai tuo gali patikėti. Per dažnai esu tai matęs. Jie skrenda į Vašingtoną. Jie sako savo kalbas panašų požiūrį palaikančiuose tyrimų centruose ir pietauja su panašiai mąstančiais draugais. Jie grįžta į Londoną įsitikinę, kad JAV palaiko nepriklausomai nuo ES ir kitų joje esančių galybių kalbančią Didžiąją Britaniją. Aš galbūt nedaug teišmokau 25 metus stebėdamas anglų ir amerikiečių santykius, bet aš žinau – kad ir kokia partija būtų valdžioje JAV, toks mąstymas yra klaidingas. D. Cameron tai gali suprasti dabar ir įsipareigoti dirbti su kitomis ES valstybėmis – ir su savo partneriais amerikiečiais – tam, kad sukurtų geresnį pasaulį; arba jis tai gali suprasti vėliau. Bet jis turės tai suprasti.
Parengta pagal time.com
