Daugelį metų konkretūs piktnaudžiavimo psichiatrija atvejai buvo viešinami tik Vakarų spaudoje. Aštuntajame dešimtmetyje sovietų psichiatrai už piktnaudžiavimą psichiatrija susilaukė tarptautinio pasmerkimo, o kad nebūtų išmesti iš Pasaulio psichiatrų asociacijos, išstojo patys.
Paprastas chuliganizmas
Atrodo, kad pasikeitus santvarkai ir Lietuvos psichiatrai turėjo bent jau atsiprašyti savo aukų. Vis dėlto tai padaryti, matyt, buvo labai sunku.
Štai kad ir visiems labai gerai žinomas prieš keturiasdešimt metų susideginusio Romo Kalantos atvejis. 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietų režimą, vaikinas apsipylė benzinu ir užsidegė. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Arčiau buvusieji dar bandė liepsnojantį jaunuolį gesinti, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po 14 valandų, gegužės 15 dieną, ketvirtą ryto, R. Kalanta mirė.
Lietuvoje tai buvo precedento neturintis atvejis. Baimindamasi žmonių protestų, KGB privertė dviem valandomis paankstinti gegužės 18 dieną rengtas laidotuves, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo daugiau kaip 3000 demonstrantų. Jiems malšinti buvo sutelkta daugiau kaip 7000 draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų.
Su protesto akcijų dalyviais KGB susidorojo, daugumą jų „pavertė“ chuliganais ir „asocialiais elementais“. Lietuvos kompartijos galva Antanas Sniečkus savo ataskaitose bandė įtikinti Maskvą, jog tai buvęs tiesiog nereikšmingas chuliganizmas.
O kad R. Kalantą paniekintų, buvo pasitelkti psichiatrai, suformuota speciali komisija. Ją sudarė profesorius J. Šiurkus (pirmininkas), man gerai pažįstamas J. Gutmanas, J. Andriuškevičienė, V. Berneris, A. Daukšienė. Kaip ir buvo galima tikėtis, jie nustatė, kad R. Kalanta atseit sirgęs šizofrenija, o dėl to ir nusprendęs susideginti. Pagrindiniai įrodymai, įrodantys sunkią psichikos ligą, komisijos duomenimis, buvo tai, kad R. Kalantos mokykliniame rašinyje rastas sakinys, kuriame jis tvirtina tikįs, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Sovietiniams psichiatrams galvoti apie laisvę buvo beprotystės įrodymas. Ypač jei apie tai galvojo ilgaplaukis hipis.
1989 metais, jau Sąjūdžio laikais, buvo sukurta nauja komisija – P. Navašinskas (pirmininkas), psichiatrai J. Barzdžiukaitė, D. Pūras, L. Radavičius, psichologės B. Gailienė, R. Bieliauskaitė. Šios komisijos išvados jau buvo priešingos – R. Kalanta buvo sveikas, jokių psichikos bėdų neturėjo.
Palauždavo visus
Vis dėlto ir šiandien dar esama psichiatrų, kurie įsitikinę, kad teisi buvo ta 1972-aisiais dirbusi komisija. Labai tuo stebėtis gal ir nereikėtų. Juk dar neseniai psichiniais ligoniais buvo laikomi dailininkai Markas Šagalas, Salvadoras Dali, o patologija buvo pripažįstama viskas, kas netilpo ideologijos dogmose, kas buvo nukrypimas nuo normos.
Jeigu paskaitytumėte, kaip KGB ranka rankon su psichiatrais nustatydavo kitaminčiams „diagnozes“, tai nežinotumėte, verkti ar juoktis. Jeigu klausydavaisi užsienio radijo stočių ir tikėdavai, ką jos sako – būdavai ligonis. Netikėdavai Karlo Markso mokymu – ligonis. Bandydavai pabėgti iš Sovietų Sąjungos – tavo vieta psichiatrinėje.
Štai dar vienas pavyzdys, kaip buvo susidorota žmogumi. Technikos mokslų kandidatas, dviejų vaikų tėvas Mindaugas Tamonis 1974 metų pavasarį parašė pareiškimą, kad atsisakąs prisidėti prie Kryžkalnyje pastatyto paminklo sovietų armijai restauravimo. Už tai jis buvo uždarytas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Po trijų mėnesių prievartinio „gydymo“ M. Tamonis grįžo palaužta sveikata.
1975 metų birželio 25 dieną M. Tamonis laišku kreipėsi į Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komitetą – kvietė į moralinį atgimimą, prašė suteikti religinę laisvę. Sistema sureagavo žaibiškai – uniformuoti pareigūnai kartu su žmonėmis baltais chalatais vėl jį nuvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten jis vėl buvo „gydomas“. Iš ligoninės išleido jau visai palaužtą. Netekęs galimybės reikštis kūrybiškai, izoliuotas darbo vietoje, M. Tamonis išgyveno gilią depresiją. 1975 metų lapkričio 5-ąją jis buvo rastas geležinkelio tarp Vilniaus ir Pavilnio, žuvęs po traukinio ratais. Jį pažinojusiųjų nuomone, savo gyvenimą jis nutraukė priverstas KGB parankinių psichiatrų.
Formalūs atsiprašymai
Man pačiam tiek psichiatrų, tiek teisininkų realibitacijos irgi teko palaukti. 1990 metų gegužės 2-ąją buvo priimtas įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisų atstatymo“. Vadovaujantis juo po metų gavau pažymėjimą, pasirašytą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pirmininko M. Lošio, kad buvau represuotas neteisėtai.
Kiek anksčiau, 1989 metų rugsėjo 27 dieną, dar Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą: „Dėl komisijos tirti piktnaudžiavimo atvejus Respublikos psichiatrų darbe“. Ta komisija dirbo vangiai, vis dėlto Lietuvos psichiatrų asociacijos valdyba 1995 sausio 16-ąją vis dėlto pripažino, kad 1967 metais nustatant psichinės ligos diagnozę buvo suklysta. Asociacijos valdyba „teismo psichiatrų ekspertų teiginius įvertino kaip grubią diagnostikos klaidą, dėl ko nuoširdžiai atsiprašo“. Tokį oficialų raštą pasirašė tuometinis Psichiatrų asociacijos prezidentas E. Mikaliūnas. Labai paprasta parašyti, kad atsiprašo. Lyg nebūtų buvę priverstinio gydymo, rišimo prie lovos, kankinimo... Kaltųjų tarsi nebeliko.
Vėliau sužinojau, kad Generalinės prokuratūros nurodymu buvo sudaryta psichiatrų komisija, kuri tyrė, kiek yra pagrįstos mano ir keleto kitų už įsitikinimus nukentėjusiųjų diagnozės. Išnagrinėjusi visą turimą medžiagą, komisija konstatavo: „A. Statkevičiui, P. Cidzikui, V. Majauskui, V. Žutautui teismo psichiatrinių ekspertizių aktuose padarytos išvados tiek nustatant psichinės ligos diagnozę, tiek sprendžiant jų „pakaltinamumo“ ir priverstinio medicininio pobūdžio priemonių rekomendavimo klausimus yra neargumentuotos, prieštaraujančios psichinės sveikatos aprašymui ir laikytinos nepagrįstomis ir neteisingomis.“ Toje dalyje dėl psichiatrijos kaip ir padėtas taškas.
1992 metais Politinių kalinių sąjunga, Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Piktnaudžiavimų psichiatrija iniciatyvinė tyrimo grupė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir paprašė taikyti Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ psichiatrams, siuntusiems į specialiąsias ligonines Lietuvos patriotus. Vis dėlto nė vienas sovietmečio psichiatras nebuvo net apkaltintas. Prokurorų nuomone, nors ekspertų psichiatrų veiksmuose būta nusikaltimo požymių (tai buvo neteisėtas atidavimas į psichiatrijos ligoninę), kelti baudžiamosios bylos negalima, nes suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Žodžiu, psichiatrai, nors ir buvote KBG valios vykdytojai, miegokite ramiai – įstatymas jus gina.
Nubausti už ligonį
Nežinau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jei nebūtų laisvos Lietuvos. Anoje buvau persekiojamas kiekvieną dieną. O prisimenate, už ką? Už kelis antisovietinius lapelius ir teisybę, išdėstytą laiške „Komjaunimo tiesos“ redakcijai.
Beje, už tai, ką aš padariau, nukentėjo ir niekuo dėti žmonės. Pakruojo švietimo skyriaus vedėjui T. Baltraitis pažemino pareigas ir išsiuntė į kitą rajoną dirbti mokykloje. Kiek geriau pasisekė Linkuvos vidurinės mokyklos direktoriui J. Klikūnui – šis buvęs frontininkas atsipirko papeikimu.
Taigi sovietai elgėsi kiek nelogiškai. Jeigu jau mane pripažino ligoniu, tai kodėl už mano veiksmus nubaudė direktorių ir švietimo skyriaus vedėją?..
Priverstinė konspiracija
Saugumas, matyt, sekdavo kiekvieną žingsnį. Bedirbdamas Kėdainių chemijos gamykloje kartą pamainos viršininko baltarusio V. Bondarenkos paklausiau, koks velnias jį atnešęs į Lietuvą... Po keleto dienų mane išsikvietė į KGB poskyrį Kėdainiuose. „Dar tau mažai, vėl pasiilgai beprotnamio?“ – gasdino kapitonas Stokas. Beje, kagėbistams tikrai nepasiskundė pats Bondarenka – jis buvo puikus vyras, mudu draugavome. Vadinasi, tą pokalbį girdėjo kažkas, kas mėgo „pastuksenti“.
Nuo pat jaunystės jaučiau potraukį rašyti, tad grįžęs iš psichiatrinės ėmiau rašinėti į spaudą. Vieną kitą humoreską atspausdino „Švyturys“, „Šluota“, korespondencijų, straipsnių – „Komjaunimo tiesa“, „Tiesa“, rajoninis laikraštis. Deja, neilgai. Žiūriu, vieną kartą po mano straipsniu „Tiesoje“ – kita pavardė... Vėliau – rašyk nerašęs, jokio atsako. „Komjaunimo tiesoje“ prasilaikiau beveik dvejus metus, paskui – tokia pati istorija.
Vien Kėdainių laikraščio redaktorius A. Damaševičius spausdino visas mano medžiagas, tik pasirašytas slapyvardžiu – leido žmogus užsidirbti vieną kitą rublį. Vienu tarpu dar rašydavau ir į „Komjaunimo tiesą“, tik su „nupirktomis“ pavardėmis.
Po kelerių metų, persikraustęs į Kauną, radijo redakcijai ilgą laiką reportažus ruošdavau Jono Riesčio vardu. Jis pats, atiduodamas uždirbtą honorarą, net neįtardavo, kam tokia konspiracija, o aš jam ir neaiškinau. Ir jau tik keičiantis laikams „Tėviškės žinių“ redakcijoje pradėjau dirbti savo pavarde ir etatiniu korespondentu.
V. Žutautas
