Kaip su bedarbių mažėjimu, prašant jiems patiems išsiregistruoti, taip ir su darbingumo didėjimu, esant neįgalumui. Nupjovė koją, vadinasi tai kainavo valstybei nemažus pinigus, o jei kainavo, tai turėjo padėti sergančiajam atgauti darbingumą, nors yra visiškai priešingai. Ir taip su visom procedūrom, kurios tikrai neduoda jokio poveikio sveikatos gerėjimui, o tik palaiko esamą būklę ar gelbsti nuo mirties. O ką jau kalbėti apie popierines socialinės integracijos programas, kurios skirtos biudžeto pinigams įsisavinti ir išlaikyti etatus gydytojams ir soc.darbuotojams.Efektas minimalus už dideles lėšas, tai ir didina darbingumo procentus, siekdami įrodyti savo "efektyvumą".

Čia reikia ieškot ne logikos, o pažinčių ir pinigų. Girdėjau, kaip vienas vyras pasakojo kitam apie savo tėvą: nupjauta visa koja, dabar ir su kita problemos, diabetikas- niekas nepagerėjo, bet darbingumas padidėjo. Sakė ir šeimos gydytojas stebėjosi, kad sveikata blogyn, o darbingumas didyn. Tai kur čia logika?

Kaip NDNT nustato darbingumo procentus - supranta tik ponas Dievas, Pvz.senjorai, kuriai operuotas klubas teikiamos transporto islaidos iki gyvos galvos ,o kitai senjorai, kuriai operuoti abu klubai nepriklauso tokia pagalba. Kur logika?