Reta kuris tėvelis nesusiduria su dilema, kiek kišenpinigių duoti vaikui. Ir ne tik kiek duoti, bet dar ir išmokyti juos protingai išleisti
Pasak psichologų, dažniausiai šis klausimas iškyla pradėjus leisti vaiką į mokyklą.
Tuomet tenka spręsti rebusą su keliais nežinomaisiais, nes vaikui reikia ne tik skirti tam tikrą sumą, bet ir sugebėti paaiškinti, kodėl vieni bendraklasiai pinigėlių turi daugiau, o kiti – mažiau arba visai jų neturi.
Dėl kišenpinigių sumos iškiltų mažiau nesusipratimų apie „pinigėlių“ reikšmę pradėjus aiškinti nuo trejų ketverių metų, kai vaikas ima suvokti apie parduotuvėje vykstančius daiktų ir pinigų mainus.
Kad atžala aiškiau suprastų, kas vyksta parduotuvėje, su juo galima panašiai žaisti ir namuose, paaiškinant, kaip reikia pirkti, paimti grąžą, ką reikia sakyti pardavėjai, nekonkretinant daiktų kainos. Apie kiekybinę pinigų reikšmę geriausiai šnekėti, kai vaikas pažįsta skaičius.
Pinigų kiekis tampa labai konkretus dažniausiai tik pradėjus lankyti mokyklą, nes būtent tuomet pradeda rūpėti, kodėl vieno kuprinėje daugiau įdomesnių ir gražesnių mokyklinių „dalykėlių“, vieni turi brangesnių daiktų, o kiti ne.
Būtent tuomet patogiausia išaiškinti ryšį tarp žmogaus poreikių, darbo ir pinigų, paaiškinant, jog yra geriau ar blogiau apmokamų darbų bei profesijų arba, jog norint rasti gerą darbą, reikia gerai mokytis ir pan.
Kišenpinigių svarbu ne tik duoti, bet ir išmokyti juos teisingai išleisti, nes pinigai vaikams ne tiek galimybė už juos ką nors nusipirkti, kiek nepriklausomybės bei suaugimo išraiška.
Pradėjusį lankyti mokyklą vaiką galimą pratinti prie jo išlaidų planavimo, kad išgirdus pasakymą „nėra pinigų“, nebūtų pykstama ar užsispyrusiai reikalaujama kokio nors daikto. Tačiau fraze „nėra pinigų“ nereikėtų piktnaudžiauti, o kiekvienas neigiamas atsakymas į prašymą ką nors nupirkti privalo būti motyvuotas.
Didelius pirkinius vaikui geriausia planuoti iš anksto, skatinant jį prisidėti prie taupymo. Tiesa, taupymas neturėtų tapti manija, kai vaikas pradeda prašyti pinigėlių iš giminaičių ar dar blogiau – pradeda „tikrinti“ tėvų kišenes, neatiduoti visos grąžos grįžęs iš parduotuvės.
Geri patarimai:
- skiriamų kišenpinigių nesiekite su mokslu,
- kad vaikas nesijaustų vargšu ir negalėtų per daug puikuotis gaunama suma, geriausia pasidomėti, kiek pinigų gauna kiti bendraamžiai ar bendraklasiai,
- duodant vieną ar kitą sumą, paaiškinkite, jog kitų vaikų tėveliai uždirba daugiau ar mažiau.
