Šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškoje filmų programoje „Lietuviškos svajonės“ – net septyni nauji ir dar niekur viešai nerodyti kūriniai.
Festivalio nacionalinės kino programos sudarytoja Lina Kaminskaitė teigia esanti maloniai nustebinta, kad iš planuojamų rodyti filmų – tik vienas dokumentinis. „Pastarąjį dešimtmetį nacionalinė dokumentika buvo produktyvesnė nei vaidybinis kinas. Gausėjantis vaidybinių filmų skaičius rodo pirmuosius permainų ženklus“, – teigia L. Kaminskaitė.
„Kino pavasaryje“ debiutuoja režisierė Jūratė Samulionytė. Jos trumpo metro „Nerutina“ pasakos, kaip pabėgti nuo kasdienybės bei rasti būdą atsikratyti kasdieniškumo. Tai – pirmasis lietuviškas fotofilmas, sudėtas iš maždaug 80 tūkstančių skaitmeninių nuotraukų.
Į festivalį po septynerių metų pertraukos daugelio dokumentinių filmų režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis grįš su vaidybiniu kinu. Jo naujausias kūrinys „Kai aš buvau partizanas“ vaiko akimis žvelgs į Lietuvai vis dar aktualaus pokario problemas.
Vienintelis ir, programos sudarytojų teigimu, tikrai stiprus „Kino pavasaryje“ pristatomas dokumentinis filmas – Tomo Tamošaičio „Ispanų suaugusiems“. Tai nostalgiška ir pilna humoro istorija, pasakojanti apie viename miestelyje Ispanijos Pirėnų papėdėje dirbančią mokytoją, kelis kartus per savaitę šalies imigrantus mokančią ispanų, nors moteris pati nekalba jokia užsienio kalba ir vos gali su jais susišnekėti.
Ketvertas 2006-ais metais paskelbto „Kino manifesto“ režisierių – Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Marius Kunigėnas ir Mantas Verbiejus – festivalyje pristatys jungtinį filmą „Brėkštant“. Kiekvienas po savo trumpą istoriją, kiekvienas po savo moters ir vyro santykių, besimezgančių mieste, tarp keturių ir šešių valandų ryto, interpretaciją.
Žiūrovai taip pat galės išvysti ir Laimanto Kairio filmą „Perlas“. Tai vaidybinė kino drama apie senuką, keistais būdais trokštantį sūnaus meilės. Suradęs atžalos paliktą firmos, padedančios seniems žmonėms greičiau nukeliauti anapilin, reklamą, herojus priverčią jį pasirašyti tėvo numarinimo sutartį. Tačiau tuo viskas tik prasideda.
„Kodėl žmonės yra kur kas emocingesni žiūrėdami filmus – tada juokiamės, verkiame, bijome?“ – ieškant atsakymo į šį klausimą režisierei Kristinai Buožytei ir kilo mintis sukurti filmą. “Kolekcionierė“ – tai pirmas režisierės pilnametražis filmas, o kartu ir jos diplominis magistro darbas. Kristina baigė Kino ir TV režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Justino Lingio filmas „Tikrovės pinklėse“ įpina į gyvenimiškos išminties ir savito humoro istoriją. Po septynerių metų laimės paieškų iš užsienio į senelio namus sugrįžta anūkė. Sugrįžusi namo be laimės ir vilties, nepasitikėdama aplinkiniais, anūkė tikisi rasti ramybę, tačiau ir čia patiria, kad jos neturės, kol neišmoks pažinti ją supančio pasaulio.
