Ketvirtadienį Vilniuje prasidėjęs ir iki balandžio 5-osios truksiantis festivalis „Kino pavasaris“ tūkstančių žiūrovų žvilgsnį prikaustys prie ekrano.
Dvyliktą kartą į Vilnių atkeliavęs „Kino pavasaris“ pateiks ne tik įdomią filmų programą, bet ir pakvies žiūrovus į koncertus, parodas, edukacinius projektus, susitikimus su kino kūrėjais.
Tarp žiūrovų, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be kino, – vilnietis Eimutis Kuzmickas, dviejų vaizdajuosčių nuomos salonų „Eliksyras“ savininkas.
Juose sukaupta daugiau kaip 7000 skirtingų pavadinimų filmų ir visus juos vyras yra bent kartą matęs.
Tačiau net jam sunku varžytis su kaimyninės Lenkijos sutuoktinių pora Bogdanu ir Maria Kalinowskiais, kurie kinui yra paskyrę visą savo gyvenimą.
Lenkijos Vžešnės mieste rengiamo kino filmų festivalio „Provincija“ organizatoriai užpernai vieną pagrindinių premijų, paprastai skiriamų režisieriams ar aktoriams, netikėtai įteikė nieko bendra su filmų kūryba neturintiems pensininkams B. ir M.Kalinowskiams iš Poznanės.
Festivalio direktorius Rafalas Goreckis per apdovanojimą pasakė, jog šių sutuoktinių ištikimybė kinui yra stulbinama, nes jie dėl filmų išsižadėjo normalaus gyvenimo.
Kalinowskiai iki minimumo apribojo mitybos ir buities poreikius tam, kad užtektų pinigų bilietams į kino teatrus, kur jie jau pažiūrėjo ir sąsiuviniuose aprašė per devynis tūkstančius filmų.
Nuolat apgailestavę, kad darbas bibliotekoje trukdo jiems vykti į peržiūras kituose miestuose, sutuoktiniai į pensiją išėjo pirma laiko ir dabar nepraleidžia nė vienos filmo premjeros.
Kalinowskiai didžiuojasi pernai sugebėję pagerinti per metus matytų filmų rekordą – jis dabar siekia 532.
Be nedidelio piniginio prizo, sutuoktiniams Vžešnėje buvo įteiktas specialus leidimas nemokamai lankytis būsimuose festivaliuose.
Šiai porai nemokamus kvietimus suteikė ir kelių kitų panašių festivalių rengėjai ir trys Poznanės kino teatrai.
Didžiausiais Lenkijos kino maniakais vadinamus Kalinowskius pavyko surasti tik po dviejų dienų paieškų. Šie žmonės neturi telefono ir dienas leidžia kino teatruose arba vaikščiodami po parkus.
Suprasti, ar Kalinowskiai grįžo į namus, nėra lengva, nes dėl taupumo jie išsijungė elektrą ir kambariuose nedega šviesa, o duryse neveikia skambutis.
Sutuoktinius pavyko aptikti tik septintą valandą ryte, ir tuo metu jie jau ruošė sumuštinius visos dienos klajonėms.
Butas pribloškė skurdu bei netvarka. Kino maniakai neturi dušo, televizoriaus, šaldytuvo, lygintuvo, drabužių spintos. Rūbai sukabinėti ant vinių ir guli sumesti į krūvas, sudėti į ryšulius.
Virtuvėje taip pat stebina baldus nugulęs storas dulkių sluoksnis ir visur besimėtantys tušti buteliai ir šiukšlės.
67 metų Bogdanas per susitikimą kalbėjo nedaug. Jis pareiškė, kad šešeriais metais jaunesnė žmona Maria yra didesnė kino specialistė ir šeimoje viską sprendžia.
Ji, pastebėjusi mano nuostabą dėl buto vargingumo, paaiškino, kad jie savo noru atsisakė patogumų, nes tikras įsijautimas į meną reikalauja aukotis.
„Kūrėjus įkvepia neišsipildžiusi meilė, svajonės ar artimojo mirtis, ir tikriesiems tų kūrinių vertintojams yra būtina kančia, kad geriau suprastų autorių“, – mano M.Kalinowska.
Jos vyras pridūrė, kad po gero filmo jie keletą dienų vaikšto lyg apsvaigę ir visiškai nesidomi buitimi, o vien aikčioja, svajoja, diskutuoja, prisimena senesnius filmus.
Marią kino teatras esą užbūrė nuo pirmo apsilankymo, kai septynmetę mergaitę motina nuvedė į vaikų seansą. Kai, šeimai nusipirkus televizorių, motina atsisakė lankytis kine, nes taip bus taupiau ir nėra skirtumo, kokio dydžio ekrane žiūrėti, mergaitę ištiko šokas.
Tėvas motiną tada neva pavadino meno išdavike ir kategoriškai atsisakė koncertus klausytis per televizorių. Dukra pasielgė panašiai ir ne tik mažame ekrane nežiūrėjo kino filmų, bet ir prisiekė namuose niekada neturėti televizoriaus.
Mergina atsisakydavo diskutuoti apie kiną su žmonėmis, kurie prasitardavo, jog filmą matė per televizorių. „Tai tas pats, kaip sakyti, kad per radiją girdimi paukščių balsai yra tolygūs giesmėms miške. Režisieriai juk kuria filmus dideliam ekranui ir tam specialiai išgalvoja įvairių efektų, o televizoriuje mes nematome visų daugiaplanės vaidybos subtilumų“, – piktinosi M.Kalinowska.
Pradinių klasių mokytoja dirbusi Maria vėliau sugalvojo tapti bibliotekininke, kad nereikėtų vakarais gaišti laiko sąsiuviniams tikrinti. Į tuos pačius bibliotekininkų kursus užsirašė ir Bogdanas, kurio netenkino lenkų kalbos mokytojo pareigos kitoje mokykloje.
Jau per pirmą paskaitą dėstytojas perkėlė klasės gale sėdėjusį vienišių Bogdaną į priekinį suolą pas draugių neturinčią Marią. Po dviejų mėnesių mergina pasiūlė jam kartu nueiti į kiną ir šis, iki tol laisvalaikiu rijęs knygas, sutiko.
Po pusmečio Bogdanas atidėjo knygas į šoną ir vakarus ėmė leisti kine kartu su Maria.
Ji trylika metų nesutiko ištekėti, nes nebuvo iki galo įsitikinusi, ar sužadėtiniui kinas yra toks pat svarbus kaip jai.
Vedyboms Maria ryžosi po to, kai Bogdanas pateko po mašinos ratais ir ši ėmė jį slaugyti.
Metrikacijos biure pora pasikeitė pakeliui nusipirktais pigiais variniais žiedais, kuriuos po pusvalandžio jaunoji išmetė į šiukšlių dėžę.
„Nepripažįstu tokio apsimetinėjimo. Jei meilė tikra, jai nereikia žiedų, o jei meilės nėra, jos neatstos jokie auksai ir briliantai“, – tikino Maria.
Po vestuvių Bogdanas keliskart siūlė pasitaupyti pinigų baldams ir buto remontui, bet Maria šį sugėdino pavadindama konformistu ir pareikšdama, jog neketina keisti gyvenimo būdo.
Kalinowskiai žiūri visokius filmus – meninius ir dokumentinius, siaubo ir komedijas, suaugusiesiems ir vaikams, ir visada tik vieną kartą. Iki tos dienos, kai bendravome, jie jau buvo pažiūrėję 9036 juostas ir skundėsi, kad Poznanėje rodo ne visus retus filmus.
Kino salėje sutuoktiniai sėda atskirai ir kiekvienas pildo užrašus apie žiūrimą filmą, jo režisierių, aktorius ir siužetą.
Į klausimą, kam viso to reikia, Maria atsako, jog tik bendras visų filmų srauto vaizdas leidžia suvokti juostos kokybę.
Be to, pasitaiko, kad tuo pačiu pavadinimu sukuriami skirtingi filmai, o jie pagal užrašus iš anksto išsiaiškina, ar neketina eiti į tą patį filmą antrą kartą.
Maria kine labiausiai vertina meninius vaizdus ir vaidybos psichologiškumą, bet Bogdanas visada vakare prašo aptarti matytą filmą ir parašyti jam pažymį. Galutinį pažymį dažniausiai nulemia Marios nuomonė.
Paklaustas, ar teko matyti lietuviškų filmų, Bogdanas įniko į užrašus ir pradėjo vardyti, jog pernai matė Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Kristijono Vildžiūno, Janinos Lapinskaitės, Algimanto Matelio naujausias juostas.
Vyriškis po akimirkos apibendrino, jog lietuvių režisieriai yra labai perspektyvūs, nes jų filmus jis su žmona įvertino kaip originalius ir rimtus, vertus gero ar labai gero pažymio.
Tačiau mūsiškių filmų šie kino ekspertai neįtraukė į savo sudarytą geriausių 2006-aisiais matytų keturiasdešimties filmų sąrašą.
Tame sąraše dominuoja lenkiški, prancūziški, amerikietiški ir rusiški filmai, bet sutuoktiniams įstrigo ir Irano, Japonijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kubos, Argentinos, Armėnijos, Latvijos bei Estijos režisierių juostos.
Sutuoktiniai tvirtina, jog, keletą dienų prabuvę be filmų, jiedu tampa irzlūs, neranda sau vietos, netenka apetito, o atsisėdę kino salėje pajunta palaimą, todėl mano, jog tai būtų geriausia vieta mirti.
Videotekoje – eilės
Vilnietis Eimutis Kuzmickas gal ir nėra toks kino maniakas kaip Kalinowskiai, tačiau dėl jo taip pat pametęs galvą.
48 metų vyras gyvenimui užsidirba iš to, kad žiūri įvairaus žanro filmus. Daugmaž jam patikusių filmų kopijas, įrašytas vaizdajuostėse, jis nusiperka ir siūlo išsinuomoti klientams.
Pagal profesiją programuotojas, vėliau dirbęs diskotekų vedėju, E.Kuzmickas prieš septyniolika metų ėmėsi vaizdajuosčių nuomos verslo. Šiuo metu Vilniuje jis turi du salonus „Eliksyras“.
Viename dirba jo sūnus ir samdomas darbuotojas, o kitame pats stovi prie prekystalio bei užsukantiems kinomanams parenka filmus. Dažnai su kiekvienu pasikalba apie jau matytus filmus, populiarius režisierius.
Nenuostabu, jog dažnai videotekoje nutįsta kino gurmanų eilė.
Vaizdajuosčių nuomos salone, kuriame šeimininkauja E.Kuzmickas, galima rasti per 7000 skirtingų pavadinimų filmų.
Verslininkas nesipuikuodamas patikino, kad visus tuos filmus yra bent po kartą pažiūrėjęs.
Darbo dienomis E.Kuzmickas saloną atidaro po pietų ir uždaro po dešimtos valandos vakaro. Ir taip kasdien, be poilsio dienų. Vyras neprisimena, kada atostogavo. Jis jaučiasi savotiškai suaugęs į vientisą organizmą su kinu ir jo žiūrovais.
Aptarnavęs paskutinį klientą, mėgstamame kinų restorane sostinės senamiestyje verslininkas išgeria kavos ir išsiruošia namo.
Miegoti eina dažnai paryčiais – juk turi pažiūrėti kelis naujus filmus, įrašytus į vaizdajuostes.
Ką jam duoda intensyvus naujų filmų žiūrėjimas?
„Duoda dvasios stiprumo, – sakė E.Kuzmickas. – Geras filmas gali duoti ne mažiau nei knygos. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus yra pasiryžęs analizuoti, jausti“.
Tačiau filmų žiūrėjimas jam ne tik didžiausias pomėgis. Pažiūrėjęs naujus filmus jis nusprendžia, ar verta juos nusipirkti ir siūlyti klientams.
„Juk būna, kad pažiūrėjus prastą filmą apima savotiška depresija. Negaliu kino gurmanams tokio filmo siūlyti – sugadinsiu nuotaiką“, – kalbėjo verslininkas.
Nuolatiniai klientai į videoteką ateina gerai žinodami, kokio filmo nori. Bet būna ir tokių, kurie pageidauja „gero ir įdomaus“.
Arba tokių, kurie per televizorių matė kažkokio filmo pabaigą, nežino jo pavadinimo, bet norėtų jį rasti ir pažiūrėti.
„Tada tampu savotišku psichologu, kuriam per trumpą laiką reikia perprasti nepažįstamo žmogaus interesus bei atspėti, kokį filmą jis žiūrėjo per televizorių“, – nusijuokė pašnekovas.
E.Kuzmickas prisipažino knygų seniai neskaitęs – neturi kada. Ir televizoriaus dėl tos pačios priežasties beveik nežiūri. Tik kartais jį įsijungia dėl žinių.
„Net geriausio filmo nežiūrėsiu per televizorių. Negaliu pakęsti, kai į filmą įsiterpia reklama“, – paaiškino vilnietis.
Jis save vadina technokratu dėl kažkada įgytos specialybės, tačiau be sustojimo kelias valandas gali kalbėti apie kiną – įvairius šio meno laikotarpius, žanrus, režisierius ir aktorius.
Filmų peržiūroms jis kaip nors ypatingai nesiruošia – ant stalo nesusikrauna jokių traškučių, gėrimų, valgių.
„Pavalgau prieš filmą. Tiesa, galiu bet kada sustabdyti filmą ir nueiti į virtuvę išsivirti kavos. Filmų peržiūroms man nereikia jokios kompanijos. Geriausiai susikaupiu būdamas vienas. Šitaip filmus žiūriu jau 17 metų“, – sakė vilnietis.
Sunkiausias klausimas verslininkui – kiek filmų yra žiūrėjęs ir kiek jų pasižiūri per mėnesį.
Sakė neskaičiuojąs. O matematikui pasakyti „maždaug“ – baisus nukrypimas nuo normos.
Pagaliau, gal iš penkiolikto karto, jis nusileido: „Dabar pažiūriu nedaug. Gal trisdešimt-penkiasdešimt filmų per mėnesį. Anksčiau per naktį pasižiūrėdavau penkis filmus. Dabar – vieną, du“.
