Tai, kad Rusijos valdžia pasiūlė Kinijai įsigyti strateginės svarbos dujų ir naftos telkinius Sibire, yra aiškus patvirtinimas, jog Kremlius nemato kitos išeities, kaip tik patylomis atsisakyti dalies valstybės suvereniteto.
Nedviprasmiškas pasisiūlymas
Neseniai Krasnojarske (Rusija) surengtame ekonomikos forume Rusijos vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus ištarti iš pažiūros niekuo neišsiskiriantys žodžiai sukėlė tikrą sensaciją ekonomikos ekspertams ir politikos apžvalgininkams. Rusijos vicepremjeras Krasnojarsko forumo dalyviams pareiškė, kad šalies vyriausybė pasiruošusi nagrinėti partnerių iš Kinijos pasiūlymus įsigyti daugiau nei 50 proc. akcijų paketus strateginius dujų ir naftos telkinius eksploatuosiančiose bendrovėse, išskyrus tas, kurios vykdys gavybą žemyno šelfe.
„Dėl strateginių telkinių kol kas tokių užklausų negauta galbūt todėl, kad mūsų draugai Kinijoje supranta, jog mums šiame etape komfortiškiau dirbti, kai partnerystė – 50 ir 50 proc. arba 51 proc. ir 49 proc. Buvo teisingai pasakyta, kad Kinijos Liaudies Respublika niekada su niekuo nekonfrontuoja, o tik gina savo interesus, dirba remdamasi komforto ir lojalumo partneriams principais. Aš manau, kad tai – abipusis psichologinis supratimas, jog šiuo metu taip yra geriau. Bet jei bus užklausa, tai mes ją rimtai nagrinėsime, ir politinių kliūčių aš šiuo metu nematau“, – pareiškė A.Dvorkovičius.
Ekspertų teigimu, toks Kremliaus politikos posūkis strateginės svarbos naftos ir dujų verslovių nuosavybės požiūriu yra esminis: Rusija anksčiau tokius telkinius eksploatuojančioms įmonėms iš užsienio neleisdavo įsigyti kontrolinio akcijų paketo, nes tai buvo siejama su dalies valstybės suvereniteto praradimu. Tačiau po Vakarų šalių įvestų sankcijų Rusijos naftos ir dujų gavybos sektoriui bei pasaulinėje rinkoje nukritusių naftos kainų Maskva, ko gero, buvo priversta pakeisti ankstesnę politiką. Akivaizdu, kad strateginiai Sibiro naftos ir dujų telkiniai galėtų būti perleisti tik „patikimiems“ Kremliaus partneriams, šiuo atveju Kinijai. Apie tai šių metų Davoso pasaulio ekonomikos forume pareiškė Rusijos pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas. Pasak jo, strategine Rusijos partnere naftos ir dujų sektoriuje gali tapti Kinija, nes ji esą stabili ir nuspėjama.
Sėdint ant upės kranto
Kaip į tokį dosnų Maskvos pasiūlymą reaguos Pekinas? Viena aišku – nerodydamas jokių emocijų, kaip jam ir būdinga. Ukrainos interneto leidinyje UNIAN.net teigiama, kad Kinija niekur neskuba. Net tebesitęsiančios pasaulinės finansų krizės metu ši šalis demonstruoja stabilią ekonomikos raidą: jos BVP kasmet padidėja maždaug 7 proc. Pasaulis stebi veržlius Pekino pasiekimus siekiant visiškai apsirūpinti energijos ištekliais, plėtojant kosmines technologijas ir šiuolaikinėmis technologijomis paremtą pramonę.
Leidinyje teigiama, kad tą patį galima pasakyti ir apie Kinijos užsienio politiką. Kinija tradiciškai remiasi strateginiu planavimu, aprėpiančiu kelis dešimtmečius. Tai ypač gerai matyti dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir jos pasekmių fone. Kinija sėdi ant upės kranto, nuo kurio iš tolo matyti pasroviui atplaukiantis „amžino šiaurinio draugo“ kūnas be gyvybės požymių. UNIAN.net teigimu, Kinija be ypatingų pastangų tapo nepakeičiama Rusijos partnere ir dabar ruošiasi pasinaudoti naujomis galimybėmis.
Leidinyje teigiama, kad pirmiausia Pekinui rūpi gauti neribotą prieigą prie Rusijos žemės gelmių. Šiuo požiūriu vicepremjero A.Dvorkovičiaus pareiškimas dėl strateginių naftos ir dujų telkinių kontrolės perdavimo kinams nėra atsitiktinis. UNIAN.net teigimu, žemyno šelfe atrastus naftos laukus Rusija dar nepasirengusi visiškai atiduoti, tačiau tai – tik laiko klausimas.
Iš visko sprendžiant, didžiausi Rusijos valdžios lūkesčiai, susiję su Kinijos investicijomis į savo šalį (pavyzdžiui, sparčiųjų traukinių magistralės statyba, į kurią norima investuoti maždaug 2,8 trln. rublių), neišsipildys. Priežastis paprasta: Kinija lauks tol, kol gaus visišką prieigą prie Rusijos aktyvų ir jų kontrolę. Tik po to bus galima investuoti į infrastruktūros ir verslo projektų Rusijoje plėtrą.
Finansuoti neskuba
Šiame kontekste visiškai logiškas atrodo Kinijos valdžios sprendimas palūkėti su 25 mlrd. JAV dolerių avansu, skirtu dujotiekio iš Sibiro į Kiniją „Sila Sibiri“ statybai finansuoti. Beje, didžiąją importuojamų gamtinių dujų dalį Kinija gaus iš Turkmėnijos, o ne Rusijos (šiuo metu – jau 20 mlrd. kub. m per metus, o iki 2020-ųjų šį kiekį planuojama padidinti iki 65 mlrd.). Tai, kad be Kinijos pinigų Rusija pati šio dujotiekio nepastatys, patvirtina ir visai neseniai padarytas „Gazprom“ pareiškimas, jog „Sila Sibiri“ statyba tam tikram laikui atidedama: esą yra kitų prioritetų.
Aktyvią ekspansiją Kinija vykdo ir Kazachstane, iš kurio kasmet gauna apie 10 mln. tonų naftos. O Kinijos ir Rusijos prekybos apimtys 2014 m. sumažėjo 0,5 proc., iki 88,4 mlrd. dolerių. Kinijos prekių eksportas į Rusiją šių metų sausį nusmuko 42,1 proc., iki 2,8 mlrd. dolerių. Tai reiškia, kad visiškai atsukti nugarą Vakarams ir atsigręžti į Kiniją Rusijos ekonomikai taip ir nepavyko. O didžiausias paradoksas tas, kad dabar jau pati Rusija priversta importuoti technologijas iš Kinijos, o ne priešingai, kaip anksčiau. Tai ypač aktualu smarkiai sumažėjus Rusijos ekonominiam bendradarbiavimui su Europa.
Tačiau, UNIAN.net teigimu, žaidimas dar toli gražu nėra pasibaigęs. Kinija aktyviai manevruoja tarp visų karinio konflikto Ukrainoje pusių. Viena vertus, girdėti (pavyzdžiui, Briuselyje) Kinijos ambasadorių pareiškimai apie būtinybę Vakarams atsižvelgti į Rusijos interesus, be kita ko, ir Ukrainoje. Suprantama, Kijevui tai nepatinka. Kita vertus, Kinija bando aktyviai plėtoti prekybinius ir ekonominius santykius su Europa bei JAV. Kinija netgi Ukrainai bando suteikti tam tikrą kompensaciją sutarties dėl techninio ir ekonominio bendradarbiavimo pavidalu, nors Ukrainos valdžiai derėtų reikalauti iš Kinijos didesnių kompensacijų dėl pasyvios ir Maskvą remiančios Pekino politikos.
Draugystė su visais, didžiausia nauda – sau
Tokia „draugystės su visais“ strategija, Pekino manymu, atneš jam didesnę prekybinę naudą. Tačiau Kinijoje pamirštama, kad šiuo atveju Pekinas taip pat demonstruoja nepasirengimą tapti globaliu politiniu centru ir prisiimti dalį atsakomybės už pasaulines žaidimo taisykles ir stabilumą. Dažnai pasaulinis autoritetas būna daug vertingesnis už trumpalaikę prekybinę naudą, ir Kinija, regis, pergudraus pati save, remdamasi vien tik ekonominiais sumetimais. Užėmusi lūkuriavimo poziciją Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu, Kinija demonstruoja nepasiruošimą formuoti naujas globalinio elgesio taisykles.
Kol kas pasiektas tik vidurinis proceso raidos etapas, ir Pekinas maksimaliai naudojasi tarptautine Rusijos izoliacija. Beje, reikia pastebėti, kad Kinijai naudinga ir toliau remti silpnas dabartinio politinio kurso besilaikančios Maskvos pozicijas. Būtent todėl, manoma, Kinija teiks nedidelę paramą V.Putino režimui, siekdama laimėti laiko visiškam Rusijos Tolimųjų Rytų ir Sibiro kolonizavimui. Priešlaikinis V.Putino režimo pakeitimas Rusijoje, į valdžią atėjus į Vakarus besiorientuojančiam lyderiui, galėtų šiek tiek sujaukti Kinijos planus. Bet iki to laiko jau bus pakloti pamatai neformaliai milžiniškų Rusijos teritorijų šalies rytuose kolonizacijai. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel Kinijos vadovams padovanotas senas geografinis žemėlapis, kuriame pavaizduotos tuometės Kinijos sienos, apimančios didelę Sibiro ir Tolimųjų Rytų dalį, vėl taps aktualus. Rusija, nesugebėjusi įsisavinti milžiniškų savo pačios teritorijų, bus priversta didelę jų dalį perleisti efektyviau besitvarkančioms valstybėms. Šiame kontekste, beje, nevertėtų pamiršti ir Japonijos. Kremliaus manija gvieštis svetimų žemių neišvengiamai atsigręš savųjų praradimu.
