Kinija buvo paveikta 2008 metų ekonominės krizės. Viena labiausiai nukentėjusių sričių – į eksportą orientuota lengvoji pramonė pietų provincijose. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 20 milijonų darbuotojų galėjo prarasti darbo vietas. Tai reiškia, kad beveik kas septintas valstybės gyventojas tiesiogiai pajuto krizės įtaką. Valstybės atsakas į ekonominę krizę buvo fiskalinė mokesčių reforma ir injekcinis pinigų paketas. Šios priemonės skirtos sumažinti krizės įtaką ir kartu pamažu skatinti vidaus vartojimą Kinijoje.
JAV 2008 m. ekonominė ir finansų krizė tarsi grandinine reakcija nuvilnijo į kitas šalis. Vartojimas JAV ir Vakarų Europoje sumažėjo, o tai ir padarė didžiausią įtaką Kinijos pramonei. „Didysis fabrikas“, paremtas pigia darbo jėga ir priklausomas nuo pirkėjų kitose šalyse, tiesiog nebeturėjo kam parduoti savo produkcijos. Į eksportą orientuota Kinijos ekonomika yra itin jautri pasauliniams procesams bei rinkos pokyčiams, o 2008 metų ekonomikos krizė buvo daug didesnis sukrėtimas nei įprasti rinkų svyravimai. Ji atnešė suvokimą apie užsienio rinkų nepastovumą ir ekonominių partnerių nepatikimumą.
Prasidėjus ekonominei krizei galima buvo laukti, kol eksporto rinkos atsigaus, ir toliau likti valstybe, kuri orientuojasi į eksportą, tačiau Kinija, supratusi, kaip yra labai priklausoma nuo kitų valstybių, ėmėsi ir papildomų priemonių. Tai, kas liko patikima krizės metu, buvo valstybė, jos galia ir piliečiai, todėl buvo atsigręžta į dar neišnaudotą vidaus rinkos potencialą. Suvokimas, kad reikia pradėti orientuotis daugiau į vidaus rinką, o ne eksportą, buvo logiškas sprendimas ir atsakas į išorės rinkų sukeltą neigiamą poveikį. Procesai viduje gali būti labiau valdomi ir aiškesni. Kinija turi didžiausią vartotojų potencialą, tenkantį vienai valstybei, ir progresuodama gali tapti stipria vidaus rinka, o centralizuota Kinijos politinė sistema su viena valdančiąja partija gali būti palankesnė greitesnėms pertvarkoms nei kai kurios demokratinės sistemos.
Vienas svarbiausių oficialių Kinijos dokumentų, kuriame atsispindi pasikeitimai tiek politikoje, tiek ekonomikoje, yra penkerių metų planas. Pirmasis toks planas buvo paskelbtas 1953–1957 metams. Jame buvo surašyti ekonominiai ir socialiniai valstybės tikslai, pabrėžiami infrastruktūriniai projektai, nacionalinio produkto augimo siekis ir būsima ekonomikos plėtros kryptis. Tolesni penkerių metų planai išlaikė šią kryptį. Paskutinis, dvyliktasis, 2011–2015 metų penkerių metų planas numato ypatingą dėmesį skirti tolesnėms ekonomikos reformoms ir jos perorientavimui į vidaus rinką. Planas pabrėžia neigiamą 2008 metų ekonominės krizės poveikį, išorinė šalį supanti aplinka jame įvardijama kaip labai komplikuota, be to, akcentuojamas nepasitikėjimas kitomis valstybėmis ir tarptautine ekonomine sistema. Valstybei sunku veikti šioje komplikuotoje sistemoje, ypač krizės laikotarpiu. Investavimas, prekybos susitarimai reikalauja didelio pasitikėjimo tarp valstybių, o krizės laikotarpiu daugiausia skelbiamos tik negatyvios nuomonės ir prognozės. Pasitikėjimo tiek valstybe, tiek jos bendrovėmis atstatymas reikalauja laiko ir nemenkų pastangų.
Kitas dokumentas, nurodantis politikos pasikeitimą, yra ekonomikos stimuliavimo planas. 2008 metais jį patvirtino Kinijos vyriausybė[1]. Buvo nuspręsta investuoti 586 milijardus dolerių, siekiant paskatinti Kinijos ekonomiką. Pinigai buvo skirti sveikatos apsaugai, švietimui, mažas pajamas uždirbančiųjų apgyvendinimui, aplinkos apsaugai, inovacijoms, transportui bei infrastruktūrai gerinti. Ekonomikos stimuliavimo plane teigiama, jog dalis investuojamų lėšų 2009–2010 metais yra skirtos vidaus vartojimui skatinti, o tai daroma ir didinant finansavimą viešajam sektoriui. Konkreti dotacija patvirtina idėją, kad, norint sumažinti krizės įtaką ir išvengti panašių situacijų ateityje, yra reikalinga investuoti į vidaus rinkos stiprinimą.
Atsilaikyti prieš pasaulinės rinkos svyravimus Kinijai padėtų BVP didėjimas dėl vidaus vartojimo. Norint tai pasiekti, reikia skatinti įmones ir namų ūkius leisti pinigus. Išsivysčiusiose ekonomikose vidaus vartojimas sudaro nuo pusės iki dviejų trečdalių BVP, o daugiausia vartojanti grupė yra vidurinioji klasė, kadangi yra labiau išprususi, nuolatos besikeičianti ir orientuota į geresnės kokybės prekes. Kaip pavyzdį galima palyginti, kokią procentinę BPV dalį sudaro vidaus vartojimas išsivysčiusiose ekonomikose: Vokietijoje ji siekia 58 procentus BVP, Japonijoje – 60 proc., o JAV – net 72 proc. Kinijoje ši BVP dalis 2008 metais buvo 35 procentai, o 2011 metais – 34 procentai[2]. Ekonomistų teigimu, išsivysčiusioje šalyje tokio pobūdžio vartojimas turėtų viršyti bent 50 procentų. Vidaus vartojimą lemia viduriniosios klasės pajamų dydžio ir egzistuojančios socialinės rūpybos sistemos, kurios stiprumas įgalina gyventojus jaustis saugius.
Vidurinioji klasė ir vidaus vartojimas asocijuojasi su stipria valstybe, kokybiška produkcija bei geru įvaizdžiu tarptautinėje rinkoje, o viso to Kinijai trūksta. Ši valstybė yra siejama su prasta gaminių kokybe, karine grėsme, tarptautinių standartų nesilaikymu, pigia darbo jėga. Norint tai pakeisti, prireiks daug laiko ir sistemingų pastangų bei įgyti technologinį pranašumą prieš labiau ekonomiškai išsivysčiusias šalis, o ne tik būti jau sukurto produkto gamintoja. Kinija savo kaimyninių valstybių (ir platesniu mastu) yra matoma kaip auganti karinė grėsmė, todėl valstybei sunku plėtoti technologinius susitarimus. Nors šalyje atsiranda vienas kitas kūrėjas, tačiau dauguma gaminių vis dar yra tik kopijuojami arba kitų valstybių bendrovės, perkėlusios savo gamybą į Kiniją, perneša jau sukurtą technologiją. Technologijų paieška netgi paskatino pasirašyti susitarimą su Taivanu[3]. Iš esmės tai – laisvos prekybos susitarimo atitikmuo, tačiau oficialiai jam pasirinktas kitas pavadinimas. Laisvos prekybos susitarimą gali pasirašyti tik dvi valstybės, o Kinijai pripažinti Taivaną savarankiška būtų visiškas nusižengimas ligšioliniams principams.
Dar viena kliūtis didesniam vidaus vartojimui yra namų ūkio santaupos, kurios sudaro didelę dalį Kinijoje turimo kapitalo. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, procentinė santaupų dalis Kinijoje yra pati didžiausia pasaulyje[4], 2011 metais ji siekė daugiau nei 50 procentų bendro piliečių pajamų kiekio. Kylant Kinijos ekonomikai taupymas nesumažėjo, netgi padidėjo. Be nesureguliuotos socialinės sistemos, šį reiškinį galėjo lemti netolygiai ekonominiam augimui didėjantis darbo užmokestis bei ekonominiai skirtumai tarp pietinės ir rytinės šalies dalių bei likusių provincijų.
Kitokio pobūdžio problemų kyla bendrovėse. Čia dauguma jų yra valdomos valstybės. Privataus kapitalo įmonių daugėja, tačiau joms sunkiau gauti kreditus savo veiklai. Privati ekonominė veikla vis dar nėra itin palankiai vertinama, nors jos pajamingumas yra didesnis nei valstybės valdomų bendrovių.
Kinija išsiskiria savita valdžios sandara. Pagrindinė šalies valdymo struktūra yra Kinijos komunistų partija su savo Centro komitetu priešakyje. Ši partija nuo Dengo Xiaopingo laikų siekė greito ekonominio kilimo. Sparčiai plėtojantis ekonomikai 2002 metais, 16-ajame Kinijos komunistų partijos kongrese buvo iškelti ir papildomi tikslai, iš kurių vienas – didinti valstybės prestižą bei galią tarptautinėje arenoje[5]. Terminas „taikus kilimas“ palaipsniui keičiamas į „taiki plėtra“. Kaip matome, išlieka žodis „taikus“, tačiau kilimas ir plėtra skiriasi savo perteikiama žinia. Kilimas gali būti lyginamas su idėja, kad reikia pasivyti kitus, o plėtra gali būti suprantama kaip siekis užimti atitinkamą poziciją. Valstybės atstovų retorika apie prestižo ir galios didinimą buvo palankiai sutikta ne tik vadovaujančio elito, bet ir kitų gyventojų sluoksnių. Pabrėžtina, kad galios didinimas pirmiausia turėtų būti suprantamas kaip ekonominių interesų įgyvendinimas ir kuo geresnių pozicijų užėmimas pasaulinėse rinkose, o ne karinio pobūdžio galia.
Daugelį sprendimų ekonominiais klausimais valstybiniu lygiu priima Komunistų partijos CK mažoji vadovaujanti užsienio reikalų grupė (angl. Foreign Affairs Leading Small Group)[6]. Ji nubrėžia būsimas ekonominės politikos gaires. Toliau sprendimų įgyvendinimas patikimas Užsienio reikalų, Prekybos ir Gynybos ministerijoms. Praeityje šios grupės nariai niekada nebuvo atskleisti, tačiau manoma, jog ji sudaryta iš aukščiausių Kinijos komunistų partijos vadovų bei Užsienio reikalų, Prekybos ir Gynybos ministerijų vadovų.
Kaip jau minėta, tarptautinės ekonominės sistemos sukeltas problemas Kinija yra nusiteikusi spręsti šalyje sukurdama palankią terpę vidaus vartojimui. Svarbiausi strateginiai šalies dokumentai pabrėžia šį siekį, o vienpartinė sistema gali palengvinti jo įgyvendinimą. Vis dėlto dabartiniai ekonominiai rodikliai perteikia žinią, kad siekiant padidinti vidaus vartojimo rinką yra reikalingos permainos didinant piliečių perkamąją galią, gerinant jų socialinį aprūpinimą bei bendras ekonominio saugumo garantijas. Taip pat turi keistis ir piliečių suvokimas, kad gyvenimo sąlygos – kad ir valdžios politikos dėka – gerėja.
[1] China‘s 4 trillion yuan stimulus to boost economy, domestic demand. Chinese Government‘s Official Web Portal, 2008. Rasta: http://english.gov.cn/2008-11/09/content_1143763.htm.
[2] Yueh L. China‘s Strategy towards the Financial Crisis and Economic Reform. The London School of Economics and Poltical Science, 2012. Rasta: www2.lse.ac.uk/IDEAS/publications/reports/pdf/.../yueh.pdf.
[3] Hsieh P. L. The China-Taiwan ECFA, Geopolitical Dimensions and WTO Law. Journal of International Economic Law 14 (1). Oxford University Press, 2011, p. 121–156.
[4] Han P. China‘s savings rate world‘s highest. People Daily Online, 2012. Rasta: http://english.people.com.cn/90778/8040481.html.
[5] Loso J. Ch. Exploring Public and Economical Diplomacy. School of International and Public Affairs. Columbia University, 2012.
[6] Lawrence S. V. Perspectives on Chinese Foreign Policy. Congressional Research Service, 2011. Rasta: http://www.uscc.gov/sites/default/files/4.13.11Lawrence.pdf.
